LTStraipsnyje nagrinėjama skirtinga lietuvių ir latvių tautinės savimonės raida bei jos skirtumų priežastys, gretinant lietuvių ir latvių istorinę patirtį. Daroma išvada, kad skirtumus lėmė susiklosčiusi nevienoda luominė abiejų tautų struktūra. Dėl XIII a. vokiečių ekspansijos ir priešinimosi jai šiaurės baltai neteko savo diduomenės ir tapo išimtinai valstiečių tauta, o lietuviai išlaikė luominę struktūrą, tačiau jų diduomenė nuo XV a. ėmė lingvistiškai lenkėti, ilgainiui tapo dvikalbė, bet išlaikė savo lietuvišką etnosą kurį laiką. XIX a. bilingvistinė lietuvių bendruomenė rinkosi tautinę savimonę ir pilietiškumą, priklausomai nuo individo vartojamos kalbos; latvių bendruomenė tokio skilimo išvengė, nes, istoriškai būdama monolingvistinė, išlaikė latvišką identitetą ir su tautinės savimonės dilema XIX a. nesusidūrė. Didesnė latvių tautos konsolidacija latvių kalbos pagrindu jaučiama ir iki šiol, formuojant kalbos ir tautinių mažumų politiką Latvijos Respublikoje. Lietuvoje šiuo klausimu pastebimas tam tikras blaškymasis, stokojama nuoseklumo, visa tai dangstant liberalumu ar istorine tradicija.Reikšminiai žodžiai: Etniškumas; Kalba; Kalbos politika; Latviai; Lietuviai; Luomai; Luominė kalba; Tautinė savimonė; Caste; Caste language; Estates; Ethnic identity; Ethnicity; Language policy; Latvians; Lithuanians; National consciousness.
ENThe golden era of national independence was the focus of national-romantic historiography in the 19th century. Still, the Golden Age narrative is not always fully idealized; this also depends on the existence of the so-called pagan brutality and civilizing (i.e. becoming Christian) narratives and how these are being dealt with. This study observes the reciprocal influence of these narratives in classical historiographical texts and textbooks, relying primarily on the example of non-dominant Nordic and Baltic nations. The problem-setting proceeds from Estonia, where the mutual impact of these narratives was most problematic. Comparison with other nations allows for a better understanding of the limitations in narrating a national history, as well as the tensions between national, religious and scientific thought in the national-romantic historiography of the 19th century. [From the publication]