Žurnalistinis romanas: tarp pseudobiografijos ir autoterapijos

LTNuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio pastebima, kad Lietuvoje daugėja moterų sukurtos prozos. Vertinant kiekybiškai, lietuvių moterų kūrybos daugumą sudaro populiarioji proza, kuriai paprastai atstovauja romanai ir kuri yra vertinama prieštaringai – kaip trivialioji literatūra dažnai praleidžiama pro akis literatūros kritikų, tačiau mėgstama skaitytojų kaip lengvai „suvartojama“, „vienkartinė“. Su šiuo populiarumu susijusi ir autorių pasirinkta rašymo strategija, nuo meninės literatūros krypstanti publicistinio diskurso link, bei teksto santykis su tikrove – tikrovė čia skleidžiasi ne poetinių, metafizinių transformacijų gelme, o plačiai apimančiais, fiziškai apčiuopiamais visuomenėje vykstančių procesų, dabarties papročių, madų, būsenų aprašymais. Dėl šių ypatybių aptariamas prozos knygas galima įvardyti kaip „žurnalistinius romanus“. Tokie romanai vis labiau susiję su socialiniu kontekstu, juose pirmuoju asmeniu pateikiami pačios autorės (neva) patirti įvykiai, gausu egzotiškų, erotinių patirčių elementų, daugiau dėmesio skiriama siužetui bei intrigai nei teksto kokybei (būdingas publicistinis stilius ir jo klišės, žargono, šnekamosios kalbos intarpai, reklamos stilistika), skaitytojų dėmesį jos pritraukia skandalingomis reklamos akcijomis ir pabrėžiamu teksto „autobiografiškumu“. Kaip šią tendenciją atspindintys straipsnyje trumpai pristomi Ugnės Barauskaitės romanas „O rytoj vėl reikės gyventi“ bei Undinės Radzevičiūtės romanas „Strekaza“, dėmesį telkiant į žurnalistinio romano bruožų išskyrimą konkrečiame tekste ir su jais susijusių moters tapatybės klausimų aptarimą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Žurnalistinis romanas; Moterų literatūra.

ENSince the last decade of the 20th century, there has been noticeably more prose produced in Lithuania by women. Assessed quantitatively, most prose produced in Lithuania by women is popular prose, usually novels, which often receive negative critical evaluation, being characterised as trivial literature, but much liked by readers as easily consumable, one-off reading matter. This writing strategy, chosen by the authors for it success at becoming popular, tends away from artistic literature toward journalistic discourse and its realism. This realism is not expressed through a depth of poetic, metaphysical transformation, but by descriptions of broadly based, physically tangible processes taking place in society, and descriptions of present day customs, fashions and lifestyles. Because of these properties, the books of prose under discussion may be called “journalistic novels”. Such novels are closely involved with the social context, the authors write in the first person, purportedly recounting their own experiences, full of exotic and erotic adventures, with more attention being paid to the subject and the intrigue than to the quality of the text. A characteristic of the journalistic style is its use of cliché, jargon, interpolations of colloquial speech and the stylistics of commercial advertising. They attract readers through sensational advertising and through stressing the alleged “autobiographical” nature of the writing. As examples of this tendency, the article briefly introduces the reader to Ugnė Barauskaitė’s novel O rytoj vėl reikės gyventi (And life will still go on tomorrow) and Undinė Radzevičiūtė’s novel Strekaza (Grasshopper), focusing on identifying in the text of these specific novels the distinguishing features of the journalistic style and the associated discussion of women’s identity issues.