Pamokslo išmintis mokslo tekstuose

LTRimvydas Šilbajoris, neprarasdamas vidinio intereso skaityti ir vertinti, iki paskutinės dienos tvirtino kritikos egzistencinį prasmingumą ir didino jos galimybes išlikti literatūros patirties liudijimais. Pirmąjį kritikos straipsnį apie lietuvių literatūrą R. Šilbajoris parašė 1969 m. – „Tėvynė ir asmuo J. Degutytės poezijoje“. R. Šilbajorio literatūros kritikos knyga „Žodžiai ir prasmė“ (1982) anais laikais buvo itin svarbi, reiškė autoritetingo žmogaus pripažinimą, kad literatūra nelaisvoje šalyje yra, kad į ją žvelgtina rimtai. 1992 m. Vaga“ išleido didelės apimties R. Šilbajorio literatūros darbų rinktinę „Netekties ženklai“. Kritiką dabar labiau suprantame kaip metodų ir metodologijų lauką, vardų ar tendencijų aptarnavimą. Kritika smulkėja, blanksta, vis mažiau pasitiki pati savimi, savo laisve ir savo sąžine. Asmenybei, asmenybiniam mąstymui ir vertinimui vis mažiau belieka vietos. R. Šilbajoris išliks kaip asmuo, laisvai įsipareigojęs literatūrai, universalus lietuvių literatūros vertintojas, domėjęsis visais žanrais, bet neabejotinai daugiausia širdies skyręs poezijai. R. Šilbajoris pasakoja apie tekstą, apie jo struktūrą, nieko reikšmingo nepraleisdamas, išnašose nurodydamas sąsajas su tautosaka, mitologija, remdamasis kitų tyrinėtojų mintimis, kurios jam pasirodo esančios įdomios. Kaip kritikas R. Šilbajoris linkęs laikytis pirminio tikrumo, atsiskleidžiančio iš santykio su tekstu; pamokslinių intencijų gravitacija į kurias nors metodologines kryptis, į ornamentacijas turi būti atsargi, motyvuota; tai, kas išmokstama kaip amatas, lieka žemesnėje pakopoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lithuanian literary criticism.

ENRimvydas Šilbajoris, whose internal interest to read and judge survived to the very last day, claimed criticism to possess existential meaning and increased its abilities to remain a witness of the literary experience. R.Šilbajoris wrote the first critical article on Lithuanian literature in 1969, it was entitled “Tėvynė ir asmuo J. Degutytės poezijoje” [Fatherland and a person in J.Degutytė’s writings]. R. Šilbajoris’ book of literary criticism “Žodžiai ir prasmė” [Words and meanings] (1982) was especially important for those times, it was a recognition, bestowed by a man of authority, that literature exists in a not-free country and that it deserves serious treatment. In 1992, “Vaga” published a sizeable volume of R. Šilbajoris literary writings “Netekties ženklai” [The signs of loss]. Today, we tend to perceive criticism as a field of methods and methodologies, service of names or trends. Criticism becomes more detailed, bland, ever less confident of itself, its freedom, and its conscience. There is less and less space for an individual, individual thinking and judgment. R. Šilbajoris shall remain a person, who was freely committed to literature, a universal critic of Lithuanian literature, interested in all genres, but devoting his heart to poetry. R. Šilbajoris tells about text, its structure, without omitting any significant details, pointing to links to folklore, mythology in the footnotes, building upon thoughts of other researchers. As a critic, R. Šilbajoris was inclined to preserve primary authenticity, emanating from relation to a text; things that are learnt as a craft, remain on a lower level.