Settlements and piracy on the eastern shore of the Baltic Sea: the Middle Ages to modern times

LTKuršiai XII a. gyveno rytinėje Baltijos pakrantėje nuo Rygos apylinkių šiaurėje iki Klaipėdos pietuose. Į pietus nuo kuršių pajūriu driekėsi Prūsų žemės. Vakarinių baltų gentys didžiausią ekonomikos, politikos ir kultūros pažangą pasiekė XI a.-XII a. pirmojoje pusėje. Kuršių ir prūsų visuomenėse atsirado privačios nuosavybės požymių, socialinio išskirtinumo tradicijos, susiformavo teritorinės „karalystės“ ir subrendo draugijos institucija, nukreipta turtui įsigyti prievarta sausumoje ir jūroje. Piratavimo, kaip visuomeninio fenomeno, šaknys yra socialinio pobūdžio. Bene pirmas kuršių piratų paminėjimas yra iš apie 750 m. Brovalos mūšio aprašymo. Aktyviausias kuršių vikingų laikotarpis prasidėjo apie X a. vidurį ir truko iki ordinų invazijos į vakarinių baltų žemes. Kuršių prekyba su jų jūriniais kaimynais anksti įgijo vikingavimo bruožų. XI-XII a. pirmojoje pusėje Kurše sustiprėjęs teritorinių „karalių“ luomas paskatino piratavimą išplėsti į artimesnių ir tolimesnių kaimynų kraštus. Tarp 1170 ir 1230 m. kuršiai ir estai nuolat plėšikavo danų ir švedų pakrantėse, grobdami sidabrą, bronzą, kitus turtus ir vergus, ypač verges. Kuršių piratų flotiles dažniausiai sudarydavo 8-10 burinių-irklinių laivų su 20-30 karių kiekviename. Kuršiai Švedijos ir Danijos pakrantėse įsitvirtindavo ir ilgesniam laikui. Viena iš tokių kuršių vikingų stovyklaviečių galėjo būti nedidelė Kuraholmo (Kårholm) salelė prie Ėlando salos (1 pav.).Kai kurių pajūrio prekybos centrų, ypač buvusių kuršių pajūryje, ekonomika XI-XII a. didesne ar mažesne dalimi priklausė ir nuo galimybės įgyti turto plėšikaujant. Agresyvi kuršių vikingų veikla galėjo būti reto gyvenviečių tinklo XII a. prūsų pajūryje priežastis. Dėl kuršių ir estų piratų grėsmės tradiciniu jūrų keliu palei prūsų, kuršių ir lyvių pakrantes XI–XIII a. pirmojoje pusėje pirkliai keliaudavo tik keliais laivais, o dažniausiai pasirinkdavo saugesnį kelią – palei rytinius Švedijos krantus ir Suomijos vandenimis. Nuo XIII a. Livonijos ir Vokiečių ordinams kariaujant su prūsais ir kuršiais, karas vyko ir vandenyje. Kuršių laivų flotilės 1210 m. puolė Rygą, sembų 1257 m. – Klaipėdą. Lietuviai Kuršių mariose XV a. žudė ir grobė Ordino žvejus. Karai, maištai, stichinės nelaimės sukurdavo prielaidas organizuotam kaperiavimui ir piratiniams išpuoliams. XIV-XV a. riboje masinis piratavimas Baltijos jūroje turėjo atgarsių ir Klaipėdoje (1402 m.). XV-XVI a. pradžioje Vokiečių ordinui įsivėlus į karus, Klaipėdai tekdavo atremti piratiškus antpuolius (1457, 1460, 1520 m.). Neretai piratavimą ir kaperiavimą organizuodavo ir Klaipėdos pareigūnai (1466, 1467, 1520 m.). [...]. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Klaipėda; Kuršiai; Livonija (Livonia); Palanga; Piratai; Piratavimas; Semba; Vikingai; Curonians; Klaipėda; Lithuania; Livonia; Palanga; Piracy; Samland; Vikings.

ENIn the 12th century, the Curonians dwelt in the east Baltic region between the Rīga area in the north and Klaipėda in the south. They reached the peak of their economic, political and cultural achievements in the 11th century and the first half of the 12th century. The roots of piracy as a phenomenon have a social character. The most active period of the Curonian Vikings begins in around the mid-tenth century, and lasts until the arrival of the Germans in the 13th century. The well-organised piracy of the Curonians became dangerous to navigation on an important maritime trading route along the east Baltic coast. The Curonians attacked traders’ boats, robbed coastal churches, devastated Danish and Swedish coastal areas, and even stayed for a while. In the times of the Teutonic Order, in periods of diplomatic and military conflict or trading competition, even officials did not avoid robbery at sea. The Palanga coastal population used to plunder shipwrecked boats, and went marauding in coastal waters until the middle of the 18th century. [From the publication]

• Archeologija / Archaeology
• Istorija / History