Kokia praktinė humanitarinių mokslų nauda?

LTNors humanitariniai mokslai, sunkiai randantys savo vietą "žinių ekonomikos" ir "informacinės visuomenės" architektų planuose, išgyvena nelengvus laikus visoje Europoje, Lietuvoje juos, atrodo, norima pamažu visiškai sunaikinti. Mokslo sklaida, akivaizdu, turi vykti, bet ji privalo vykti organiškai, pačių mokslininkų iniciatyva ir pagal paties akademinio pasaulio dėsnius, be išorinio kišimosi ir dirbtinio forsavimo. Sovietai savo mokslininkus nuo jų kolegų Vakaruose buvo atitvėrę geležine uždanga. Mūsų mokslo biurokratai, priešingai, tiesiog prievarta varo į akademinę tremtį Vakaruose vertindami mokslo darbus ne pagal jų esmę ir tikrąją mokslinę vertę, bet paga įvairias aplinkybes (visų pirma, pagal vietos aplinkybę). Valdininkai visiškai nesuvokia ir humanitarinių disciplinų ryšio su tautiškumu, nacionaline kultūros specifika, lemiančia esmingai unikalų humanistikos pobūdį. Humanitarinės disciplinos siekia visiškai kitų tikslų, nei nuogų empirinių faktų pažinimas. Gamtos mokslų paskirtis yra įgyti naujų žinių, išplėsti pažinimą naujais empiriniais faktais. Tuo tarpu humanistikos tikslas yra turimą žinojimą interpretuoti grynąjį mokslą pranokstančiame filosofiniame kontekste, susieti su žmogiškosiomis vertybėmis ir šitaip tą žinojimą pagilinti. Gamtotyra, leisdama žmogui įvaldyti gamtą arba bent mažiau nuo jos priklausyti, žmogaus gyvenimą daro galimą, fiziškai įmanomą. Ji yra praktiškai naudinga žmogui. Tuo tarpu humanistikos paskirtis yra pasiekti, kad žmogus, jau pajėgiantis pasaulyje išlikti, dar ir norėtų jame gyventi.Reikšminiai žodžiai: Gamtotyra; žinių ekonomika; Informacinė visuomenė.

ENAs the humane sciences, which face difficulties in finding their place within the plans of architects of “information economics” and “information society”, experience difficult times throughout Europe, it seems that in Lithuania they are planned to be gradually completely abolished. Dissemination of science must be performed, but that should be done organically, at the initiative of the scientists themselves and according to the laws of the academic world, without any interference from the outside and without any artificial boosting. The Soviets separated their scientists from their Western colleagues by the iron curtain. Our bureaucrats of science, on the contrary, academically exile the Western scientific works by evaluating them not according to their essence and their real scientific value, but rather according to different circumstances (first of all, according to the location). The officials fail to understand the relation of humane sciences with the national cultural particularity, determining the essentially unique character of humane sciences. Humane sciences reach for rather different goals than the cognition of bare empirical facts. The purpose of natural sciences is to acquire new knowledge and extend the cognition by new empirical facts, while the purpose of humane sciences is to interpret the existing knowledge in the philosophic context, which excels the natural sciences, relate it to the human values and thus, deepen the knowledge. The natural-history, by allowing the man to master the nature or depend on it less, ensures the physical possibility of human life. It is practically useful for the man, whereas the purpose of humane sciences is to ensure that the man, who already has gained the possibility to survive in the world, wants to live in it.