Kaip atsiranda daiktai šiuolaikinėje lietuvių poezijoje

LTStraipsnyje ieškoma šiuolaikinės lietuvių poezijos – daiktų ir daiktavardžių poezijos – ištakų ir šaltinių, keliama moderniosios lietuvių poezijos santykio su daiktų pasauliu problema. Analizė pradedama nuo Maironio baltiškojo pasaulėvaizdžio substrato, baigiama šiandieniniais autoriais. Iki paskutinių dešimtmečių poezijoje daiktai turėjo vienokią ar kitokią apeiginę žemdirbiškąją reikšmę. Literatūra tarsi siekė apčiuopti mitologinę pasaulio pradžią. Nuo Antano A. Jonyno kartos daiktai smulkėja ir netenka žemdirbiškosios prasmės, nors ir nepraranda daiktiškojo tūrio. Jaunesniosios kartos poezijoje daiktai vis mažiau autentiški ir įtikinami. Straipsnio autorė šiuolaikinėje poezijoje pasigenda kitokio požiūrio į tekstą, miesto kultūros pasakojimų, reakcijos į meno ir mokslo fenomenus, naujų kultūros patyrimo formų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Poezija, lietuvių modernioji; Poezija, lietuvių šiuolaikinė; Tekstai; Daiktai.

ENThe article is engaged in an effort to locate initial sources and starting points of contemporary Lithuanian poetry– poetry of artefacts and nouns; the author addresses the issue of relation between modern Lithuanian poetry and material world. The analysis starts off with the substratum of Maironis’ Baltic worldview and ends with contemporary authors. Up to the last decade, artefacts in poetry had an agricultural meaning. Literature seemingly sought to identify the mythological beginning of the world. From Antanas A. Jonynas’ generation onwards, artefacts grow increasingly smaller and lose their agricultural meanings, though they still retain their material volume. In the poetry of the younger generation, artefacts are less and less authentic and convincing. The author of the article misses in contemporary poetry alternative attitude towards text, stories of urban culture, reaction to phenomena of art and science, new forms of experiencing culture.