Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo metamorfozės XIX amžiaus Lietuvos literatūroje : recenzija

LTBrigitos Speičytės monografija, parengta daktaro disertacijos pagrindu, yra naujas požiūris į XIX amžiaus Lietuvos literatūrą ir kultūrą. Lygiagrečiai analizuodama lietuvių ir lenkų kalba parašytus kūrinius, autorė ieško bendrų Lietuvos XIX amžiaus kultūros plėtotės veiksnių bei vertybinių nuostatų, stengdamasi atsekti senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Abiejų Tautų Respublikos kultūros modifikacijas, naujas tos kultūros paveldo recepcijos formas. Tokia nuostata leidžia knygos autorei atsiriboti nuo ligšiolinio kanoninio XIX amžiaus literatūros tyrinėjimo modelio, pagal kurį būtent lietuvių kalba parašyti kūriniai laikomi esmine tautinės kultūros savitumo išraiška. Speičytė peržengė tam tikrus senosios Lietuvos periodizacijos ir klasifikacijos stereotipus ir suformulavo esmingus klausimus. Kur dingo XVI–XVIII amžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės literatūros paveldas XIX šimtmetyje? Kaip jis buvo imituojamas, reflektuojamas, modifikuojamas XIX amžiaus Lietuvos literatūroje? Kaip į XIX amžiaus Lietuvos lietuvių literatūrą integruojasi iškilūs Lietuvos lenkų literatūros kūrėjai: Adomas Mickevičius, Juozapas Kraševskis, Julijus Slovackis? Kaip žymiausi to šimtmečio lietuvių literatūros atstovai – Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Antanas Strazdas – priima, adaptuoja, modifikuoja LDK ir Antikos paveldą? Kiek jų kūryboje yra tam tikrų žanrų tradicijos, savo laiko problemų suvokimo, novatoriškų sprendimų? Pirmą sykį Lietuvos XIX amžiaus lietuviški ir lenkiški tekstai analizuojami kaip integrali visuma, o ne kaip atskirybės, kartu ryškinant žanrinius, idėjinius ir mentalinius skirtumus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antika; Tradicijos; Paveldas; Metamorfozė.

ENBrigita Speičytė’s study, prepared on the basis of a doctoral thesis, demonstrates a new attitude towards 19th century Lithuanian literature and culture. By analyzing in parallel Lithuanian and Polish works, the author looks for general elements of evolution of 19th century Lithuanian culture and normative dispositions. She attempts to trace back modifications of the old culture of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) and the Commonwealth of both Republics, new forms of receiving that cultural heritage. Such provision allows the author of the book to distance herself from the canonical model of researching 19th century literature, which claims that the essential part of unique national culture is constituted by works written in Lithuanian language. Speičytė has transcended certain stereotypes of distinguishing and classifying olf Lithuania and formulated key questions. Where did literary heritage of 16th – 18th century GDL disappeared in the 19th century? How was it imitated, reflected, modified in 19th century Lithuanian literature? How do prominent creators of Polish literature - Adomas Mickevičius, Juozapas Kraševskis, Julijus Slovackis – integrate into 19th century Lithuanian literature? How do the most prominent representatives of that century Lithuanian literature – Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Antanas Strazdas – accepted, adapted, and modified the heritage of GDL and Antiquity? How many genre traditions, reflections of contemporary problems, innovative solutions one finds in their works? For the first time, Lithuanian 19th century texts, written in Lithuanian and Polish, are being analyzed as an integral whole, rather than as separate branches.