Intonacijos žymėjimas Alekso Girdenio transkribuotuose tekstuose

LTStraipsnyje tiriama A. Girdenio transkribuotų Alsėdžių, Endriejavo ir Tirkšlių tekstuose užfiksuota šnekamosios kalbos ypatybė – intonacija. Ištyrus intonacijos žymėjimą, nustatyta, kad visos sakytinės kalbos frazės (sakiniai) suskirstytos į sintagmas – savarankiškus intonacinius vienetus, vienas nuo kito skiriamus ribinėmis ir neribinėmis pauzėmis. Kiekvienoje sintagmoje žymimas žodis, tariamas su išskirtine intonacija, labiau akcentuojamas. Intonuotų kalbos dalių skaičius tekste tiesiog proporcingas vartojimo dažniui. Išimtį čia sudaro tik jungtukas ir dalelytė, kurie, nepaisant palyginti dažno vartojimo, intonuojami gana retai. Tačiau ne visada dažniau intonaciškai pabrėžiama ta kalbos dalis, kuri tekste dažnesnė, atvirkščiai – intonacija ryškina tai, kas, apskritai imant, reta. Taigi dažniausiai intonuojamas ištiktukas, daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, veiksmažodis, jaustukas. Kadencijos (krintančios intonacijos) pozicijoje vartojama 41,87 proc. visų intonuotų žodžių, o antikadencijos (kylančios intonacijos) – 58,13 proc. Kadencija ne visada sietina su rema, o antikadencija – su tema. Rasta pavyzdžių, kai kadencija atlieka gramatinę funkciją – žymi frazės pabaigą. Antikadencinėms sintagmoms būdingas pasakymo organizuojamasis vaidmuo – skirstyti frazę mažesniais prasminiais vienetais, rodyti jos nebaigtumą. Transkribuotų šiaurės žemaičių tekstų intonacija iš esmės atitinka bendruosius kalbos intonavimo principus, tačiau pasitaikė atvejų, rodančių, kad intonacija yra individualus dalykas, priklausantis nuo adresanto intencijų, charakterio, gebėjimo reikšti mintis.Reikšminiai žodžiai: Aleksas Girdenis; Tarmės; Žemaičiai; Aleksas Girdenis; Dialects; Samogitians.

ENThe paper reports on research into intonation of the Lithuanian spoken language (the North Samogitian dialect). The linguistic analysis is based on texts from three different North Samogitian areas (Endriejavas, Alsėdžiai and Tirkšliai neighbourhoods), which were recorded employing the phonetic transcription modified by Girdenis. Girdenis complemented the traditional Copenhagen scheme of phonetic transcription and transliteration by adding intonation marks to denote the central word of every syntagma and by recording all sound variations which are discernable by ear and can be marked by a graphic sign. The research focused on quantitative and qualitative analysis of parts of speech marked by intonation marks. The analysis revealed that 43.3 per cent of all words used in the analyzed North Samogitian texts are intoned. Most frequently these are nominative or emotive expressive parts of speech, which perform the role of informative text elements (all of them, with the exception of adverb, are intoned in more than 50 per cent of cases). Other parts of speech are intoned less frequently and only sporadically receive stress in syntagma. The central word of the syntagma can be pronounced with a rising (↑) or falling (↓) intonation. Statistical analysis shows that 41.87 per cent of all intoned words are used with a falling intonation, whereas 58.13 per cent have a rising intonation. These results may be accounted for by one of the main functions of falling intonation, which is to focus on the rheme, i.e. the most important, the most relevant piece of information usually carried by a certain word in a phrase. Such a word can be followed by one or several thematized syntagmata pronounced with a rising intonation. If the rheme comprises several words, only the last word is pronounced with a falling intonation, whereas the other words have a rising intonation. [From the publication]