Anapus ribos : Maironis ir istorinė Lietuva

LTStudijoje „Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva“ tęsiamos Nepriklausomybės dešimtmečiais vykusios 'to paties kito' Maironio paieškos. Tai daryta plečiant istorinius ir teorinius kontekstus. Minint vien knygų publikacijas, pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu Maironio kūryba sulaukė dėmesio visų pirma kaip XIX–XX a. pradžios literatūros ir kultūros procesų dalis. Šioje studijoje siekiama grįžti prie Maironio ištakų – jo poezijos santykio su istorinės Lietuvos literatūra lietuvių ir lenkų kalbomis. Tema maironistikoje nėra nauja, tačiau šiuo atveju ji sutelkiama ties klausimu, kaip kuriama poezija esminių kultūros lūžių ir pertrūkių metais. Tai poezija, kuri retrospektyviai atrodo atsiradusi „iš nieko“, „tuštumoje“, kadangi ji pradeda kokybiškai naują tradicijos linkmę poetinio stiliaus, meninio pasaulėvaizdžio formų lygmenimis. Nesiimant visuminių Maironio studijų, jo poezijos audinyje sekama gija, jungianti senąją ir naująją lietuvių literatūrą. Ši gija yra susijusi su „rezonuojančiu“ Maironio poezijos pobūdžiu, apie kurį savo monografijoje yra užsiminusi Vanda Zaborskaitė. Taigi studijos tikslas – pagal galimybes rekonstruoti kultūros reikšmių lauką, rezonuojančių balsų polifoniją, kurioje pasirodė ir dalyvavo Maironio tekstai (darant prielaidą, kad su literatūrine ir kultūrine aplinka rezonavo ne tik istoriniai jo poezijos motyvai). Šioje studijoje dėmesys specialiai sutelkiamas į chronologiškai ankstesnę, lietuvių ir lenkų kalbomis kurtą literatūrą. Maironio kūryba kaip ribinis daugiakalbės literatūros tradicijos reiškinys skatino ją nagrinėti ir bendruoju vidinio (intralingvistinio), ir specialiu išorinio (ekstralingvistinio, įtraukiančio dvi kalbas) vertimo aspektais.Reikšminiai žodžiai: Lietuvių poezijos istorija; Romantizmas; Klasika; Daugiakalbė Lietuvos literatūra; History of Lithuanian poetry; Romanticizm; Classics; Multilingual literature of Lithuania.

ENThe monograph analyzes the creative work of Jonas Mačiulis-Maironis (1862-1932) and focuses primarily on his early works before 1909 and the continuity links between the cultural and literary heritage of the historic nineteenth-century Lithuania. The starting point for the research is based on the provision that Maironis' work was evolving under the influence of the multilingual literary tradition of the historic nineteenth-century Lithuania, and especially that part of it which was created in Lithuanian and Polish. Maironis' relationship to this heterogenic heritage is defined with the aid of the category of translation. In a bilingual literary tradition, different languages function as original cultural registers; the language used for literary creation is linked to a definite repertoire of thematic and expressive forms. In Maironis work these different linguistic registers were fused into one literary dialect by means of inner translation. The process of translation of tradition is analyzed in this work by observing how key images of personal identity conveyed in the nineteenth century literature of Lithuania - the nature of historical memory, the architectonics of the landscape, and the social relationships of a national community the depiction of which at the turn of the twentieth century touched upon an especially topical problem of Lithuanian high society and its cultural relations with the modern aspect of being a Lithuanian - are in an innovative way interpreted in Maironis' work.