LTLietuvos visuomenę palietusios transformacijos paliko itin ryškų pėdsaką sakytinėje žiniasklaidoje. Po 1990 metų visuomenėje ėmė dominuoti visiškai nauji žanrai, santykiui su auditorija būdingesnis tapo familiarumas, atsisakyta paternalistinio, mokyklinio santykio su auditorija. Vis didesnę ¡taką sakytinės žiniasklaidos pobūdžiui daro jos komerciškumas ir pataikavimas auditorijos pomėgiams. Demokratizacija, žodžio laisvė lėmė, kad tiek visoje visuomenėje, tiek ir televizijoje bei radijuje žodis suteikiamas įvairaus išsilavinimo, skirtingų socialinių sluoksnių atstovams, todėl kreipdamiesi į juos kur kas laisvesnį, neformalesnį stilių renkasi ir laidų vedėjai. Pripažįstama, kad žiūrovai ir klausytojai su didesniu įdomumu klausosi spontaniško, improvizuoto laidų vedėjų ir dalyvių kalbėjimo, o ne iš anksto parengto ir surežisuoto. Tačiau reikalavimai kalbai, jos taisyklingumui sakytinėje žiniasklaidoje išlieka tokie patys, kaip ir tais laikais, kai televizija ir radijas buvo visuomenės švietimo ir ideologinio auklėjimo institucija.Ypatingą svorį tokiam požiūriui suteikia įstatymu įtvirtintas bendrinės kalbos normų laikymosi reikalavimas ir iki Šiol oficialiai palaikoma lingvistinio nacionalizmo tradicija. Tikėtina, kad pastarieji veiksniai ir ateityje lems neigiamus žiniasklaidos poveikio kalbai vertinimus (apgailestavimą dėl tolesnio kalbos nuosmukio), nes žiniasklaidos priemonių siekis taikytis ne tik prie žiūrovų ir klausytojų skonio, bet ir prie jų kalbos ir toliau stiprės. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kalbos ideologija; Kalbos politika; Kompetencija; Sakytinės žiniasklaidos kalba; Competence; Language ideology; Language policy; Sociolinguistic; Sociolinguistic competence.