Predikato substantyvinimas ir sakinio semantinės struktūros pakitimai lietuvių kalboje

LTSakinys, būdamas komunikacijos vienetu, skirtingai nuo kitų kalbos vienetų, apima dvejopą informaciją – informaciją apie tikrovės dalykus, t. y. reprezentuoja tikrovę ir informaciją apie komunikacijos situaciją, t. y. apie kalbėtojo nuostatas sakomo dalyko atžvilgiu, kalbos vieneto orientavimą pašnekovo ar platesnės komunikacijos akto aplinkos atžvilgiu. Tirdami kalbos vienetą ne tekste, įsivaizduojame tiriantys jį kalbos sistemoje. Tačiau orientuojantis į kalbos vieneto turinio tyrimą, vis labiau prireikia kalbėtojo, be kurio nebūtų ir pačios kalbos. Semantinių sakinio struktūrų sisteminių ryšių tyrimas jau negalėtų būti tam tikro – sintaksinio – kalbos lygmens vienetų analizė. Semantini (vaidmenų, semantinių aktantų) teorija padeda sujungti kalbos sistemos vienetų tyrimus su komunikacine kalbos vieneto paskirtimi ir neatskirti kalbos vieneto tyrimo kalbos sistemoje nuo tam tiktų jo vartosenos aspektų tyrimo. Sakinio semantinių struktūrų sąsajos tyrimas iš dalies gali paaiškinti, kaip kalbos sistemoje yra fiksuojama komunikacinė kalbos vieneto orientacija. Predikatų substantyvinimas (skaidymas į bendros reikšmės veiksmažodį ir abstraktų daiktavardį) yra vienas iš būdų, pertvarkant sakinio semantiką ir struktūrą, suteikti sakiniui kitokią komunikacinę informaciją apie tą pačią tikrovės situaciją. Straipsnyje sugretintos tipiškiausios semantinės struktūros rodo, kad sakinių su išskaidytaisiais (substantyvizuotais) predikatais komunikacinė paskirtis yra aktualizuoti veiksmą, būseną, paryškinti fazinę veiksmo reikšmę. Šiuo atžvilgiu jie panašūs į beasmenius sakinius.Reikšminiai žodžiai: Predikatai; Substantyvinimas; Semantinė sakinio struktūra; Sintaksinė sakinio struktūra.

ENThe clause (simple sentence), as a unit of communication, differs from other linguistic units in that it contains extra-linguistic information about real things, i.e. it both represents reality and gives information about the communication situation, i.e. about the speaker’s attitude toward the object(s) spoken about and the orientation of the linguistic unit in relation to the speaker and the wider act of communication. When linguistic units are studied outside of texts, they are viewed as part of a language system. However, when the focus is on studying the content of the linguistic unit, it is seen that there must be a speaker, without whom there would be no speech. A study of the inter-relation of the semantic systems of the clause (sentence) structures cannot be just an analysis of certain – syntactic –linguistic units. Theories about semantics (roles, semantic actants) help to integrate research into linguistic units with research into the purpose of linguistic communication units and not to isolate research into linguistic units in language systems from research into certain aspects of their use. Studying the links of the semantic structures of clauses (sentences) can partly help us to explain how language systems determine the communicational orientation of linguistic units. The substantivation of the predicate (breaking it down into a verb of general meaning and a noun of abstract meaning) is one of the ways of re-arranging the clause’s (sentence’s) structure and semantics and making it convey different communication information about the same real-world situation. The examples presented in the article of the most typical semantic structures show that the communicational intent of clauses (sentences) with substantivised predicates is to actualise the action or state and to clarify the phasal value of the action. In this regard they are similar to clauses (sentences) with impersonal verbs.