Vilniaus labdarybės draugija XIX a. pirmojoje pusėje

LTVilniuje, po padalijimų patekusiame į Rusijos imperijos sudėtį, buvo inicijuota pirmoji pasaulietinė Vilniaus labdarybės draugija (VLD), kuri netrukus tapo pavyzdžiu panašioms organizacijoms Varšuvoje, Krokuvoje, Liubline ir kt. VLD atsirado kaip atsakas į konkrečias socialines problemas: pirmiausia dėl vietų trūkumo miesto prieglaudose, taip pat dėl to, kad valstybė neturėjo socialinės rūpybos sistemos. Draugijos iniciatoriai teigė, kad vargšų rėmimas neturi apsiriboti laikina parama, reikia suteikti jiems perspektyvą, šansą pakeisti gyvenimą, užtikrinti darbą, galimybę jaunimui įsigyti profesiją. Vienas pagrindinių draugijos tikslų buvo „apgalvoti būdus, kaip gali užsidirbti dar galintis dirbti vargšas“. VLD sugebėjo organizuoti didžiausią miesto įmonę, naudojusią modernius gamybos būdus, ir joje įdarbinti vargšus. Kitaip nei mokslo draugijos VLD susiejo daugybę skirtingų aplinkų žmonių: intelektualus, dvasininkus, žemvaldžius, aristokratus, miestiečius ir gydytojus. Intelektinis elitas siekė užkirsti kelią skurdui, dvasininkai (vienuoliai) rūpinosi vargšais, žemvaldžiai ir aristokratai pavertė labdarybę visuomenine pareiga, užsikrovė sau ant pečių finansavimo problemą, miestiečiai taip pat finansiškai rėmė labdarybę, nes jiems buvo svarbu mieste palaikyti tvarką. Gydytojai ir vaistininkai gydė vargšus, neleido plisti ligoms (raupų skiepai), ugdė Vilniaus gyventojų supratimą apie sanitariją ir higieną. Taigi VLD veikla buvo ne tik institucionalizuota išmaldos dalijimo forma. Visų jos veiklos aspektų analizė rodo, kad tai buvo svarbi kolektyvinio gyvenimo išraiška.

ENThe first secular Vilnius Charity Society (VCS) was initiated in Vilnius that was incorporated into the Russian Empire after partitions. The society soon became an example for similar organisations in Warsaw, Krakow, Lublin, etc. VCS emerged as a response to specific social problems: primarily, due to the lack of space in the city’s shelters and because the state did not have a social care system. The initiators of the society asserted that supporting the poor should not be limited to temporary support, because they should be provided with some future prospects and a chance to change their life, ensure a job and an opportunity for youth to acquire a profession. One of the main goals of the society was to “reflect upon ways how poverty-stricken people of working capacity may earn”. VCS managed to organise the largest company in the city, which used modern ways of production, and to employ the poor. Unlike scientific societies, VCS related many people from different environments: intellectuals, clergymen, landlords, aristocrats, city dwellers and doctors. The intellectual elite sought to prevent poverty, clergymen (monks) looked after the poor, landlords and aristocrats made charity a public duty and undertook the burden of financing, city dwellers also financed charity because they wanted to keep order in the city. Doctors and pharmacists treated the poor and prevented the spread of diseases (smallpox vaccine) as well as raised public awareness of sanitation and hygiene among Vilnius residents. Thus, the activities of VCS were not only the institutionalised form of giving alms. The analysis of all aspects of its activities shows that it was an important expression of collective life.