Antano Sniečkaus sovietinio partinio elito klano formavimasis 1956-1974 metais

LTOkupuotoji Lietuva išsiskyrė iš kitų sovietinių respublikų savo administracijos stabilumu. Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius A. Sniečkus vadovavo beveik 34 metus; tai buvo beprecedentis atvejis net pagal sovietų standartus. Maskva vertino jį už stabilumą ir gerą ekonominę veiklą, už gebėjimą patraukti bendraminčius ir darbuotojus. Jie negalėjo remtis vien okupantų jėgomis, turėjo atsirasti vietinis elitas. Bet jis negalėjo susiformuoti pats sovietų nomenklatūrinės sistemos sąlygomis, tuo metu visus aukščiausio rango pareigūnus skirdavo vienas asmuo. Partinis elitas buvo lojalus A. Sniečkui ir jo kadrams, todėl galima abejoti Maskvos visagalybe sprendžiant respublikos kadrų klausimus ir iškelti kylančio A. Sniečkaus klano problemą. Sovietinė sistema pasižymėjo didele biurokratija, bet dėl partinės ir valstybinės veiklos dubliavimosi galia koncentravosi ne institucijų, o atskirų asmenų rankose. Sovietinėje sistemoje įtakingiausios figūros buvo susijusios patroniniais ryšiais ir priklausė klanui. Klano narių įtakingumas nesumažėdavo net keičiant postus, nes juos remdavo jų klanų atstovai, tikėdamiesi lojalumo bei palaikymo prieš kitus klanus ir Maskvą. Pati svarbiausia institucija okupuotoje respublikoje – Lietuvos komunistų partijos centro komiteto biuras, kur buvo keletas pastovių pareigybių (CK sekretoriai, Ministrų Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkai) bei keletas renkamų asmenų, tai priklausė nuo aplinkybių, asmens įtakos, susiklosčiusios konjunktūros ar Maskvos nuomonės ir kt. Biuras spręsdavo net smulkius klausimus, o jo sprendimai dažnai darė įtaką visos respublikos gyvenimui ir, ypač, nomenklatūros sudėčiai.Svarbiausias asmuo LKP CK biure buvo pirmasis sekretorius A. Sniečkus. Jis dirbo šiame poste nuo 1940-ųjų metų, bet iki J. Stalino mirties 1953 m. turėjo labai ribotas galias. Jo autoriteto kilimą lėmė tiek asmeninės savybės, charizma, tiek politiniai pokyčiai Maskvoje. Dėl asmeninės charizmos A. Sniečkus buvo suvokiamas kaip okupuotos šalies šeimininkas (savininkas), šis įvaizdis leido jam pasiekti charizmatinę lyderystę. Tokiomis aplinkybėmis buvo galima plėsti savo įtaką partinių kadrų politikoje. Nomenklatūrinės sistemos dėka paskyrimai į svarbiausius respublikos postus priklausė nuo tam tikro lygio partinės organizacijos. Šie etatai buvo tvirtinami LKP CK biure, o nutarimus visada pasirašydavo A. Sniečkus. Maskva kontroliavo skyrimą į nomenklatūrinius postus, tačiau apsiribodavo formalia anketinių kandidato duomenų peržiūra ir pokalbiu su juo. A. Sniečkus tuo naudojosi ir, nepasikliaudamas vien savo charizmatine valdžia, plečiantis įtakai aplink save sutraukė ištikimus žmones ir sudarė klaną – bendrų interesų siejamų žmonių būrį, turintį aiškų lyderį, patroną. A. Sniečkus buvo labiau linkęs remtis jaunais, po Antrojo pasaulinio karo iškilusiais asmenimis. Jaunesni ir draugystės saitais nesusiję asmenys buvo paklusnesni, rečiau prieštaravo, nes juos siejo viršininko ir pavaldinio, o ne draugų ryšys. Taip A. Sniečkus pašalino M. Gedvilą ir V. Niunką iš CK sekretorių postų ir paskyrė jaunesnius partijos narius – A. Barkauską, A. Česnavičių, A. Ferensą, P. Griškevičių ir kitus. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Antanas Sniečkus; Charizmatinis lyderis; Neopatrimonializmas; Okupacinis režimas; Partinio elito klanas; Partinis elitas; Politinis klanas; Sovietmetis; Vado kultas; Antanas Snieczkus; Antanas Sniečkus; Charismatic leader; Cult of leader; Neopatrimonialism; Occupation regime; Party elite; Party elite clan; Political clan; Soviet regime.

ENThe occupied Lithuania differs from the rest of the Soviet republics by the stability of its administration. The First Secretary of the Communist Party of Lithuania A. Snieckus led nearly 34 years; this was an unprecedently long period even by Soviet standards. Moscow was grateful to him for the stability and good economic performance, and for the capability to attract collaborators and conformists. They couldn’t rely solely on the occupying forces – a local elite had to emerge. But he had limited opportunities to form on its own in the conditions of the Soviet nomenclature system, a phenomenon through which all the highest-ranking individuals were assigned, more or less, by one person. Because the party elite had a lot of loyalty to A. Snieckus’ cadres, we may question Moscow‘s omnipotence in the republican cadre matters and to raise the problem of an emerging the Snieckus clan. The Soviet system was highly bureaucratic, but because of a dubbed, party and state, system, the power was concentrated in the hands of the individuals rather than institutions. In the Soviet system, the most influential figures were those with powerful connections and belonging to the clan. Clan members didn’t lose their influence even moving from post to post, because their clan representatives, hopping for the loyalty and support against other clans and Moscow, backed them up. The Bureau of the Communist Party of Lithuania, which always included the Central Committee secretaries, the chairman of the Council of Ministries, the chairman of the Presidium of the Supreme Soviet and other persons selected according to the influence, importance of the office, personal communication, Moscow’s wishes, or other criteria, was the most important institution of the occupied republic. The bureau solved even minor issues, and these decisions often influenced the life of all the republic and in particular the composition of the nomenclature.The most important person in the bureau and the CPL was the First Secretary, A. Snieckus. He occupied this post from 1940, but until the death of J. Stalin in 1953 his influence was very limited. The growth of the influence was determined by the authority and personal qualities of A. Snieckus, like charisma, and, of course, by the political changes in Moscow. Because of A. Snieckus’ personal charisma he was imagined as a master (owner) of the occupied land, and because of this image he could rely on a charisma-based leadership. Such circumstances allowed the expansion of the influence over the appointment of the party cadres. The selection of the most important posts in the republic, thanks to the nomenclature system, depended on a certain level of party organization. Key posts were approved by the bureau of the CPL, and all of the decrees were signed by A. Snieckus. Moscow confined to a formal candidate questionnaire-based data review and interviews with the candidate. A. Snieckus, rather than relying on the charismatic power, appointed loyal people to key posts and formed what can be understood as a clan, which had common interests and a clear leader, a patron. A. Snieckus was inclined to rely on the younger party members that rose in the hierarchy after the Second World War. Younger party members were more obedient, because there was a patron a protégé link between them and not a friendship link, like in the case of the former participants of the communist underground. So, A. Snieckus eliminated M. Gedvilas and V. Niunka from the CC secretaries’ posts and could move up younger party members such as A. Barkauskas, A. Česnavičius, A. Ferensas, P. Griškevičius and others. [From the publication]