Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų stepėse XIV-XVI amžiuje samprata

LTXIV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorinė struktūra nuolat kito, egzistavo aiški atskirtis tarp politinio branduolio ir periferijų. Menkiausiai su branduoliu susijusios buvo pietinės LDK žemės prie Juodosios jūros. Čia plytėjusiose stepėse gyvenę sėslūs gyventojai nuolat juto klajoklių totorių kaimynystę. Tačiau šių dviejų grupių santykis su teritorijomis ir valdžia kardinaliai skyrėsi. XV–XVI a. LDK sudarytos sutartys su kaimyniniais totorių chanais bei Osmanų imperija dėl pasienio teritorijų priklausomybės ir atribojimo leidžia įžvelgti politinių sienų sampratos stepėse problemą. Straipsnio tikslas – atskleisti, kaip keitėsi ši samprata ir sienų žymėjimas XIV–XVI a. Problema tiriama remiantis publikuotais šaltiniais. Pietinių LDK sienų samprata išryškėjo Vytauto valdymo laikais. Tuo metu sienas atitiko Dniestro ir Dniepro upės iki Juodosios jūros, kadangi jos varžė klajoklių judėjimą. Situacija ėmė keistis XV–XVI a. sandūroje, kuomet susiklostė chanų savivalda stepėse, o LDK žemių pakraščiuose formavosi „pasienio pilių“, už kurių driekėsi stepių plotai, samprata. LDK anksčiau valdytą teritoriją prie Juodosios jūros 1538 m. užėmė Osmanų imperija. Tai paskatino LDK, Lenkiją ir Osmanų imperiją spręsti sienų delimitavimo klausimą. XVI a. penktame dešimtmetyje įgyvendinus delimitacinius procesus, Osmanų imperijai buvo priskirtos plačios ir mažai apgyvendintos stepės. Šie procesai atskleidžia kitokio požiūrio į sienas susiformavimą. Sudaryti tarpvalstybiniai susitarimai sienas įteisino juridiškai, jos tapo labiau panašios į delimituotas sienas.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Juodoji jūra; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Osmanų imperija; Simonas Oleikaitis; Stepės; Totoriai; Valstybės siena; Vytautas Didysis, 1350-1430 (Vytautas the Great); Black Sea; Ottoman Empire; Ottoman Simonas Olelkaitis; State border; Steppes; Tartars; Vytautas the Great.

ENThe territorial structure of The Grand Duchy of Lithuania (GDL) was constantly changing in the 14th – 16th centuries, there was a clear separation between the core and the periphery. The least associated with the core were the southern parts of GDL near the Black Sea. The settlers living in these stretches of steppe constantly felt pressure from the nomad Tatars living nearby. However, these two groups had drastically different relationships with territory and government. GDL made agreements in the 15th – 16th centuries with the neighbouring Tatar Khans and the Ottoman Empire regarding the ownership and detachment of border territories. This lets us see a problem in the conception of political borders in the steppe. The goal of the article is to discover how this conception and border demarcation itself changed in the 14th – 16th centuries. The problem is analysed using publicized sources. The conception of southern GDL borders became clear during the reign of Vytautas. At that time the rivers of Dniester and Dnieper acted as borders towards the Black Sea, because they restricted the nomad movement. The situation started to change during the junction of 15th and 16th centuries, when a Khan autonomy was formed in the steppe, and when “border castles” were created in GDL, beyond which there were big stretches of steppe. Ottoman Empire occupied the territory held by GDL by the Black Sea in 1538. This urged GDL, Poland and the Ottoman Empire to deal with the question of border delimitation. In the fifth decade of the 16th century, after applying the processes of delimitation, the Ottoman Empire was given vast and scarcely populated stretched of steppe. These processes reveal the formation of a different attitude towards borders. International agreements legally defined borders, they became more similar to delimited borders.