Reform of higher education in Lithuania: moving towards decentralization or state control?

LTAukštojo mokslo sistemos tyrinėtojai neretai pažymi dvi vyraujančias, tačiau iš pirmo žvilgsnio viena kitai prieštaraujančias aukštojo mokslo reformų tendencijas. Viena vertus, valstybė, reaguodama į sparčią aukštojo mokslo sektoriaus plėtrą, stengiesi stiprinti aukštojo mokslo įstaigoms skiriamų išteklių panaudojimo kontrolę. Kita vertus, aukštojo mokslo įstaigos skatinamos ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių: teikti mokamas paslaugas studentams ir siūlyti mokslinę produkciją švietimo rinkoje. Nors abiejų tendencijų ištakos yra tos pačios, t y. nesugebėjimas laiduoti valstybinio finansavimo dėl išaugusių aukštojo mokslo kaštų, siūlomi sprendimai skiriasi. Didėjanti valstybės kontrolė reiškia tolesnę aukštojo mokslo centralizaciją, o rinkos santykiai galimi decentralizuotoje sistemoje, kurioje reguliavimo funkciją atlieka pati rinka. Teoriškai šie abu požiūriai gali būti suderinami. Galima stiprinti rezultatų kontrolę, sykiu liberalizuojant studijų procesą ir diversifikuojant pradines sąlygas, t.y. skatinant aukštojo mokslo įstaigų įvairovę. Tačiau praktiškai universitetams sunku vienodai sėkmingai derinti abejas minėtas tendencijas ir rasti optimalią pusiausvyrą tarp jų. Šio straipsnio objektas - Lietuvos aukštojo mokslo reformos raida nuo 1990 metų iki šių dienų. Tikslui įgyvendinti pasitelkiąs švietimo dokumentų analizės metodas. Straipsnyje remtasi Norvegijos Mokslų Akademijos ir ЕВРО švietimo ekspertų išvadomis, Lietuvos aukštojo mokslo baltąja knyga bei Mokslo ir technologijų baltąja knyga, Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų bei Aukštojo mokslo įstatymais, kitais dokumentais. Atliktas tyrimas leido padaryti šias išvadas: Po nepriklausomybės atgavimo aukštojo mokslo reforma vyko pagal decentralizuotą modelį, o pagrindinis reformos tikslas buvo įtvirtinti akademinę laisvę ir stiprinti institucinę aukštųjų mokyklų autonomiją.Nuo praėjusio dešimtmečio vidurio, kai pradėjo didėti studentų skaičius, visuomenė ėmė reikšti abejones dėl ekstensyviai plėtojamų studijų kokybės ir įvyko pirmosios tarptautinės ekspertizes, pastebimas siekis centralizuoti aukštojo mokslo reformą. Nors šiai tendencijai priešinasi aukštųjų mokyklų savivaldos institucijos, vis labiau aiškėja ilgalaikis valstybinės aukštojo mokslo centralizavimo politikos pobūdis Dabartinei situacijai būdinga, kad valstybinio reguliavimo institucijos nėra pajėgios inicijuoti esminį persilaužimą galių pasidalijime, o aukštųjų mokyklų savivalda pakankamai stipri priešintis daugeliui institucinės autonomijos mažinimo iniciatyvų. Kita vertus, optimali jėgų pusiausvyra tarp valstybinio reguliavimo institucijų ir aukštųjų mokyklų savivaldos dar nėra nusistovėjusi. Tai kelia abiejų pusių nepasitenkinimą ir apsunkina pastangas laiduoti aukštojo mokslo reformų tęstinumą. [Iš leidinio]

ENThe aim of this article is to review the Lithuanian higher education reform in 1990-2003 and to reflect the development of both tendencies throughout the years of Independence. We observe the dominant tendency of decentralization of higher education in the beginning of the last decade of the 20th century. In this sense the reform of higher education contradicts both the general tradition of education reforms in Lithuania and the logic of recent education reforms in other sectors, including preschool, general and vocational education. There is no wonder that the reform in higher education received contradictory and often even negative evaluations provided both by politicians and by substantial part of the society. Recent years have been marked by evident attempts to increase state control over universities, including both the domains of study and research. In our paper we will make an attempt to analyse the underlying reasons and possible consequences of these developments for Lithuanian higher education. [From the publication]