Lyderio nunykimas Lietuvos politinėje arenoje : arba kodėl nebeliko nei į ką žiūrėti, nei ko klausytis
LTLyderystė šiuolaikinėje Lietuvos politikos erdvėje yra kebli tema. Stinga politikos figūrų, galinčių pretenduoti į „ikoninius“ lyderio vaizdinius, visuomenė nusivylusi. Siame tekste apsiribojama trijų pamatinių lyderio rinkimų situacijų – 1990, 1993 ir 2003 m. – aptarimu, leidžiančiu užčiuopti lyderystės užstrigimą ties abstrakčiomis tautos herojaus, niekšo arba politinės konspiracijos aukos kategorijomis. Šia prasme perspektyvūs atrodo J. Rancière’o demokratinės politikos svarstymai, nebrėžiantys esminės perskyros tarp piliečio ir valstybės, tarp reprezentacijos ir reprezentanto. Politikos estetiškumas yra tapatus pasirodymui naujos kokybės, prieš tai neturėjusios priežasties būti pamatytai, tad estetinis sprendimas yra neatsiejamas nuo išsilaisvinimo politikos. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimai – startinė dissensus būklė, kai pretendentai į lyderius – V. Landsbergis ir A. Brazauskas – nebeatstovavo vienam estetiniam pasirinkimui. Per šių pretendentų asmenis susidūrė du vienijantys, bet kartu ir (skirtingai pasirinkusiuosius) atribojantys Lietuvos ateities vaizdiniai. Lietuvos prezidento rinkimų kampanijų analizė rodo, jog politinis atribojimas užstrigo 1990 m. skonio konflikte ir toliau vyko tik imitaciniu principu, kol galiausiai priartėjo prie parodijos. Naujai pasirodžiusio kandidato į lyderius figūra be naujo argumento negali ilgai tverti, tad lyderio figūros nunykimas rodo, kad demokratizacijos procesas užstrigo. Jeigu politikos, kaip ir lyderio, nematyti, tai ir autentiškos savo prasme politikos Lietuvoje vis dar nėra.Reikšminiai žodžiai: Algirdas Mykolas Brazauskas; Dissensus; Landsbergis; Lietuvos politika; Lyderis; Lyderystė; Paksas; Politikos estetika; Politikos lyderiai; Prezidento rinkimai; Brazauskas; Dissensus; Landsbergis; Leader; Leadership; Lithuanian politics; Paksas; Political aesthetics; Political leaders; Presidential elections.
ENLeadership in the contemporary political space in Lithuania is a sensitive topic. The society is disappointed with the lack of political figures who are able to claim the image of “iconic” leadership. This text is limited to three basic election of leader situations - 1990, 1993, and 2003 - a discussion that allows one to perceive leadership strife towards the abstract categories of the victim of a national hero, a victim of a political conscience or a conspirator. In this sense, the views of Mr. Rancière’s democratic policy, which do not depart from the fundamental divide between the citizen and the state, between representations and representative, seem to be promising. The aesthetics of politics is identical to the appearance of a new quality, without having a reason to be seen before, so the aesthetic solution is inseparable from the liberation policy. Election of the President of the Supreme Council of the Republic of Lithuania is the start-up state of dissensus, when the contenders for the leaders - V. Landsbergis and A. Brazauskas - no longer responded to one aesthetic choice. The persons of these contenders encountered two unifying, but together (differently chosen) delimiting Lithuanian future imagery. An analysis of the election campaigns of the Lithuanian president shows that the political separation stalled in the conflict of the flavour of 1990 and continued to take place only on the basis of the imitation until it finally came close to the parody. The figure of a newly emerging candidate for leaders cannot be captured without a new argument, so the demise of a leader’s figure shows that the process of democratisation has stalled. If politics, like a leader, is not seen, this is also true in the sense that the policy in Lithuania still does not exist.
