Kantas ir Donelaitis apie lietuvio charakterį

LTXVIII a. - tai laikotarpis, kada intensyvių svarstymų objektais tapdavo tautos charakteris ir jo sąlygotų individų ar net valstybių veiksmai. Du Apšvietos veikėjai - I. Kantas bei K. Donelaitis - skirtingomis progomis ir vedami skirtingų interesų yra pasisakę apie ano meto lietuvio charakterį. Nors abu veikėjai gimė ir gyveno tame pačiame regione panašiu metu, nors turbūt ir niekada nebuvo susitikę, ar įtakoję vienas kito idėjas, tačiau esama tam tikrų bendrybių jų požiūriuose į lietuvius, kurie negali būti paaiškinti tik toje epochoje vyravusių stereotipų apie paskiras tautas variacijų kontekste. Kalbą Kantas laikė itin svarbia tautos ir individo charakterio raiškos priemone. Dėl šios priežasties kalbą reikia išlaikyti, ji turi būti plačiai vartojama tiek bažnyčioje, tiek mokykloje. Tokiu būdu tautos charakterio suvokimas tampa paprastesnis. Kantas pažymi, jog prūsų lietuvis tautinio charakterio savarankiškos išraiškos niekada neturėjo, tačiau pamini jų savitą savarankiškumą, lygybės pojūtį, išdidumą bei ištikimybę, "polinkį į satyrą". Donelaitis "Metuose" pabrėžia prigimtinę lygybę. Donelaičio nurodytos teigiamos lietuvių savybės atitinka Kanto aptartąsias, tačiau Donelaitis jas visiškai kitaip įprasmina. Žmogų su kitais siejantys žmogiškieji ryšiai Donelaičiui yra žmogaus vertės ir išdidumo šaltinis.Reikšminiai žodžiai: Kantas, Donelaitis, lietuvių charakteris.

ENThe 18th century was the period when the character of the nation and the actions of individuals and even entire states, determined by the character of the nation, became a subject for intensive discussions. Two scholars of the Age of Enlightenment, i. e. I. Kant and K. Donelaitis, have expressed their opinions on the character of Lithuanians of the period on different occasions and following different interests. Although both scholars were born and lived in the same region at the same time, they most likely never met. They did not influence each other’s ideas however they have certain similarities as regards their view of Lithuanians, which could not possibly be explained only in the context of the variations of the stereotypes of individual nations, which were prevailing during the period. Kant considered language an especially important means for expression of the character of the nation and the individual. Due to the said reason the language needs to be retained, it must be widely used both in the church and at school. In this way the perception of the character of the nation becomes simpler. Kant emphasizes that the Prussian Lithuanians never had any self-sufficient expression of the national character, however he mentions their peculiar self-sufficiency, the feeling of equality, pride, fidelity and “inclination towards satire”. In his "Metai" Donelaitis emphasizes the inborn equality. The positive traits of Lithuanians, mentioned by Donelaitis correspond to those, stressed by Kant, however Donelaitis senses them in another way. To him the human relations are the source of human pride and value.