Muziejų kultūra: kintantys diskursai ir institucinė kritika

LTKritinis muziejaus diskursas siekia skatinti esminius institucijos normų ir valdymo politikos pokyčius. Todėl šiame straipsnyje nagrinėjami naujosios muzeologijos ir institucinės kritikos keliami klausimai, kurie apima platų meno valdymo, galios santykių, reprezentacijos kanonų, normatyvinių pasakojimų, kuravimo praktikų ir kitų problemų spektrą. Darbe taip pat aptariama muziejaus teorijos ir institucinės kritikos raida Lietuvoje. Gvildenami teorijoje ir praktikoje kritiškai vertinami centrinių Lietuvos meno institucijų veiklos aspektai, aptariamos antiinstitucinės menininkų iniciatyvos ir institucinės kritikos perspektyvos. Institucinę kritiką plėtojantys menininkai įvairiai kvestionuoja meno instituciją, ją legitimuojančias galias, meno vadybos strategijas, parodų organizavimo ir eksponavimo būdus. Vis dėlto kritinę meno praktiką perimančios institucijos ją neutralizuoja ir nuveiksmina. Todėl institucinė kritika ieško vis naujų būdų, kaip įveikti meno gyvenimo struktūrinimą ir viešųjų erdvių uždarumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Institucinė kritika; Kultūros teorija; Meno praktika; Muzeologija; Muziejus; Artistic practice; Cultural theory; Institutional critique; Muscology; Museoology; Museum.

ENCritical museum discourse seeks to urge fundamental changes in the institutional norms and policies. Therefore, the paper examines the questions raised by the new museology and institutional critique covering a wide range of issues related to the museum normative practices, power relations, canonical ways of representations, art-world narratives, curatorial practices and other issues. The article also discusses the theory of museums and the development of institutional critique in Lithuania. Aspects of Lithuanian art institutions critically evaluated in theory and practice are discussed, anti-institutional initiatives by artists and perspectives of institutional critique in Lithuania considered. Contemporary artists have developed various practices of institutional critique questioning art institution, and its legitimizing powers, art management strategies, exhibit organization and exposition methods. However, art institutions adopting the critical art practice neutralize and make it ineffective. Thus, institutional critique is in constant search of new ways how to overpower the structuring of artistic life and enclosure of public spaces. [From the publication]

• Artists rewriting art history through artistic research and collecting in Lithuania: from pavilion to museum to cemetery / Lina Michelkevičė, Vytautas Michelkevičius. Contemporary Ukrainian and Baltic art: political and social perspectives, 1991-2021 / Svitlana Biedarieva (ed.). Stuttgart: ibidem Verlag, 2021. P. 137-163.
• Lietuvos tautinis polimorfizmas ir politinė evoliucija / Gintautas Mažeikis. Darbai ir dienos. 2010, t. 53, p. 49-74.
• Meninio aktyvizmo įmuziejinimas. Arba kritika kaip ekspozicijos objektas / Skaidra Trilupaitytė. Lietuvos kultūros tyrimai. 2019, 11, p. 96-110.
• Nacionalinė dailės galerija : atminties ir nesantaikos vieta / Linara Dovydaitytė. Dailė. 2010, Nr. 1, p. 4-9.
• Nacionalinis tapatumas Lietuvos dailės muziejuje: dvi dailės istorijos versijos / Austėja Čepauskaitė. Acta Academiae Artium Vilnensis 2010, t. 58, p. 153-165.
• (Ne)kintantys etnografiniai muziejų pasakojimai / Auksuolė Čepaitienė. Lietuvos muziejų rinkiniai. 2022, Nr. 21, p. 14-21.