[Aliletoescur: linguistica baltica delle origini. Teorie e contesti linguistici nel Cinquecento. Pietro U. Dini] : recenzija

LTRecenzijoje aptariamas vieno žymiausių šiuolaikinių tyrinėtojų, baltistų pačia plačiausia prasme Pietro U. Dinio veikalas „Aliletoescvr“. Svarbiausias šios knygos pasiekimas – į tarptautinės lingvistinės istoriografijos plotmę pagaliau įvesta baltų kalbotyros istoriografija, ganėtinai užpildant jos ikimokslinį laikotarpį. Net ir lietuvių istoriografijoje ikimokslinis laikotarpis niekad nebuvo nagrinėjamas tokiu plačiu mastu, panaudojant ir palyginant tiek daug šaltinių iš įvairiausių Europos kraštų. Įvade pateikiama paleokomparatyvizmo istorijos periodizacija nuo pirmųjų susidūrimų su baltais XIII a. iki XVI a. (P. Dinio tyrinėjimo objektas) ir toliau iki komparatyvizmo išvakarių bei pirmųjų baltų kalbų gramatikų pasirodymo XVII ir XVIII a. Pagrindiniai knygos skyriai nagrinėja skirtingų autorių požiūrius į baltų kalbų kilmę, požiūrius, kuriuos P. Dinis tradiciškai vadina teorijomis ir grupuoja pradėdamas nuo „slaviškos“ ir baigdamas „hebrajiška“. Įdomu, kad svarstydamas teorijas, kurių dėstymo tvarka yra susijusi ne su chronologija, bet greičiau su paties autoriaus aksiologiniais vertinimais, P. Dinis iškelia į skyriaus pavadinimą tik slavišką, „ketveriopos kilmės“, „lotynintojų“, ilyrišką bei hebrajišką teorijas. Lietuvių kalbos pirminė lotyniška, prūsų – graikiška kilmės teorijos svarstomos mitams bei šalių aprašymams skirtuose skyriuose. Tai šiek tiek ardo dėstymo nuoseklumą. Recenzijoje atkreipiamas dėmesys į P. Dinio išskirtinį dėmesį „slaviškai teorijai“ ir tai, kad aptardamas „lotyniškąją teoriją“ P. Dinis nemini net etimologinių galingosios palemoniados ištakų.Reikšminiai žodžiai: Pietro Umberto Dini; Baltų kalbotyra; Pietro Umberto Dini; Linguistics of Balts.

ENThe review discusses the treatise “Aliletoescvr” by Pietro U. Dini, one of the most prominent modern researchers and Baltic linguists in the broadest sense. The main achievement of the book is the introduction of the historiography of Baltic linguistics into the international linguistic historiography, significantly filling its pre-scientific period. Even in Lithuanian historiography the pre-scientific period has never been so widely investigated, using and comparing so many sources from various European countries. The introduction presents the periodization of paleocomparativism history from the first encounters with the Balts in the 13th c. until the 16th c. (the research object of Dini) and subsequently until the eve of comparativism and the appearance of the first Baltic grammars in the 17th–18th c. The main chapters of the book examine the approaches of different authors towards the origin of Baltic languages, which Dini traditionally calls theories and groups starting with the “Slav” theory and finishing with the “Hebrew” theory. When considering theories, the order of enumeration of which is related not to chronology but rather to the author’s axiological evaluations, Dini indicates only the Slav, Fourfold, Roman, Illyric and Hebrew theories in the title of the chapter. The primary theories of Roman origin of the Lithuanian language and of Greek origin of the Prussian language are deliberated in the chapters focused on myths and country descriptions. This slightly affects consistency. The review points out Dini’s exceptional attention to the “Slav theory” and the fact that while discussing the “Roman theory” Dini does not even mention the etymological source of the powerful Palemonas story.