Dabartinės lietuvių kalbos daiktavardinių veiksmažodžių priesagų ir jų pamatinių daiktavardžių kaitybos klasių santykis

LTDalis baltų kalbų denominatyvinių veiksmažodžių priesagų yra kilusios iš daiktavardžių kamiengalių. Straipsnyje, siekiant ištirti priesagų darybiškėjimo procesą, nagrinėjami visi priesagų -ė-ti-, -y-ti, ir -uo-ti daiktavardiniai vediniai, aiškinamasi, kiek daiktavardžių kaitybos klasės dar koreliuoja su atitinkamomis denominatyvinių veiksmažodžių priesagomis. Dabartinės lietuvių kalbos daiktavardinių veiksmažodžių priesagos -ė-ti, -y-ti, -o-ti ir -uo-ti pagal sinchroninį ryšį su pamatinių daiktavardžių kaitybos klasėmis (atitinkamai ė, i, (i)o ir (i)a) skyla į dvi grupes: (a) silpnesnio ryšio (-ė-ti ir -y-ti); (b) stipresnio ryšio (-o-ti, -uo-ti). Ryšio stiprumas įvertintas pagal tai, kiek šių priesagų vedinių grupėse vyrauja tam tikrų kaitybos klasių pamatiniai daiktavardžiai: (b) grupėje toms kaitybos klasėms priklauso daugiau nei du trečdaliai vedinių, o (a) grupėje – nuo penktadalio iki trečdalio. (a) grupės priesagos -ė-ti ir -y-ti apibūdintinos kaip morfologiškai laisvesnės, o (b) – kaip labiau suvaržytos, jų distribucija ribotesnė ir dažnai priklauso nuo pamatinio daiktavardžio kaitybos klasės. Žiūrint morfologinio laisvumo, (b) grupės priesagų funkcija yra labiau verbalizacinė: jei yra poreikis kaitybos klasių (i)a ir (i)o daiktavardį tekste pavartoti kaip veiksmažodį, tai to veiksmažodžio priesaga iš dalies nuspėjama ir priklauso nuo to daiktavardžio kaitybos klasės – (i)a : -(i)uo-ti ir (i)o : -(i)o-ti. Išsiskiria priesagos -ė-ti daiktavardiniai veiksmažodžiai, išvesti ne iš dėsningos (istorinės) ė klasės ir turintys lengvai prognozuojamą būsenos kaitos reikšmę.Reikšminiai žodžiai: Daiktavardiniai veiksmažodžiai; Priesagos; Denominal verbs; Suffixes.

ENSome Baltic denominative verb suffixes originated from noun stem endings. Seeking to investigate the process of suffixal formation, all substantival derivatives of suffixes -ė-ti, -y-ti and -uo-ti are examined, exploring to what extent noun inflection classes still correlate with respective suffixes of denominative verbs. The suffixes of substantival verbs of the modern Lithuanian language -ė-ti, -y-ti, -o-ti and -uo-ti fall into two groups according to the synchronous relationship with the inflection classes of underlying nouns (ė, i, (i)o and (i)a respectively fall into two groups: (a) weaker relationship (-ė-ti and -y-ti); (b) stronger relationship (-o-ti, -uo-ti). The strength of the relationship was evaluated according to the extent to which the underlying nouns of certain inflection classes prevail in the groups of these suffixal derivatives: more than two-thirds of derivatives belong to those inflection classes in group (b); from one-fifth to one-third in group (a). Group (a) suffixes -ė-ti and -y-ti are described as morphologically freer, whereas group (b) suffixes as more restrained, their distribution is more restricted and often depends on the underlying noun inflection class. Concerning morphological freedom, the function of suffixes from group (b) is more verbalised: if there is a need to use the noun of the inflection class (i)a and (i)o in the text as a verb, the suffix of the verb is partly predictable and depends on the inflection class of that noun: (i)a : -(i)uo-ti and (i)o : -(i)o-ti. Substantival verbs with the suffix -ė-ti, derived not from the regular (historical) class ė and having an easily predictable status change meaning, stand out.