Lietuvių poezijos modernėjimas sovietmečiu: bandymas konceptualizuoti

LTPoezijos modernėjimo ribas, komunistinio režimo kultūros politiką, normatyvinę estetiką galima suvokti kaip vieną iš fabriko tvarkos variantų. Tai ideologijai tarnaujančios kultūros dominavimas ir visų kitų kūrybinių programų varžymas. Lietuvių poezijos modernėjimo istoriją sovietmečiu galima matyti kaip savarankiškų kūrybinių programų atsiradimą, brandą ir legalizavimą nenusižengiant fabriko tvarkai. Esmines ribas ir opozicijas dichotominė sovietinė retorika brėžė tarp politinio, didaktiško ir neutralaus, „grynojo” meno; tarp tikroviško, liaudiško ir rafinuoto, metaforinio vaizdavimo; priešino turinį bei formą; iškėlė visuomenę prieš individą; objektyvumą, racionalumą prieš subjektyvumą, talentingumą. Fabriko mechanizmas turėjo užtikrinti kultūros kontrolę, suvaldyti poezijos daugiareikšmiškumą. Palankios politinės, kultūrinės sąlygos poezijai modernėti susiklosto 6-ojo deš. viduryje. Bandoma atkurti tradicinę lyriką, teisę į subjektyvumą, individualumą, liaudies meną, kultūrai ypač svarbią Čiurlionio dailę. Poezijos raidai svarbus Mieželaičio Žmogus, kaip noras moderninti socialistinio realizmo avangardą. Antrajame etape (1965–1972) išsiskyrė Gedos kūryba, kuri sukėlė didelį fabriko logikos pasipriešinimą, tačiau visiškai atmesta nebuvo. Įtampos kulminacija – 1972 m., pasirodo reikšmingos poezijos knygos, kurios sulaukia aštrios ideologinės kritikos, dalies knygų leidyba apskritai sustabdoma. 9-ojo deš. I-oje pus. dauguma moderniųjų autorių yra įteisinami, taip pripažįstant bent dalinę kultūros autonomiją, skirtingų kultūrinių programų teises, „atvirą meninę sistemą”. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Modernizmas; Sovietmetis; Mmodern lithuanian poetry; Soviet times.

ENLimits of modernization of poetry, cultural policy of the Communist regime, normative aesthetics could be perceived as one of possible models of factory order. This order is characterized by domination of the culture serving ideology and suppression of all other creative projects. The history of modernization in Lithuanian poetry during the Soviet period can be seen as emergence, maturation, and legalization of independent creative programs without violation of the factory order. Key fault-lines and oppositions were drawn by dichotomist Soviet rhetoric between political, didactic, and neutral, “pure” art; between realistic, folk, and refined, metaphorical depiction. Fabric mechanism had to ensure the control of culture, manage multiple meanings of poetry. Favourable political, cultural conditions for modernization of poetry emerged in the middle of 1960s. Efforts were directed at restoration of traditional lyricism, the right to subjectivity, individualism, folk art, Čiurlionis’ paintings. In the development of poetry, Mieželaitis’ “Žmogus” [A human being] was important as an attempt to modernize avant-garde of social-realism. During the second stage (1965–1972), one distinguishes Geda’s creative writings, which provoked great resistance from factory logic, yet were not entirely neglected. The culmination of tension took place in 1972, when significant poetry books appeared setting in motion sharp, ideological criticisms, leading to the cancelation of some of these books. In the first half of 1980s, majority of modern authors were legitimized, conferring at least partial cultural autonomy, rights of alternative cultural programs, “open artistic system”.