Lietuvos diasporos politikos formavimasis ir raida 1990-2009 metais : disertacija

LTDisertacijoje siekiama analizuoti įvairių valstybės institucijų veiklą, susijusią su diaspora arba atskiromis jos grupėmis per pastaruosius du dešimtmečius. Abi diasporos politikos partnerės (valstybė ir jos diaspora), tiriamuoju laikotarpiu išgyveno pakilimų ir nuosmukių etapus. Darbe stengtasi apžvelgti esminius diasporos raidos bruožus. Diasporos politika – labai platus reiškinys, apimantis daugelio mokslo šakų ypatybių, todėl šis darbas nebus vien istorinis tyrinėjimas. Iš dalies tai ir viešojo administravimo politikos analizė, švietimo ir kultūros prioritetų kaitos apžvalga, kartais atsiranda politologinis vertinimas ar sociologinio pobūdžio įžvalgos. Darbe keliama hipotezė, jog Lietuva diasporos politikos kūrimuisi po 1990 m. patirties sėmėsi iš „smetoninės“ Lietuvos, kitaip tariant, buvo perimtas valstybės restitucinis socialinės raidos modelis. Diasporos politikos srityje tai reiškė – tautinio tapatumo stiprinimas, globa ir paramos teikimas išvykusiems, dėmesys lituanistiniam švietimui, kultūros, sporto bendrų renginių organizavimas Per du atkurtos valstybės dešimtmečius organizaciniai darbo su diaspora klausimai buvo sėkmingai išspręsti ir įgyvendinti – buvo sukurtos valstybinių įstaigų struktūros, parengtos programos, skirtos lėšos veiklos projektams. Pradėjo veikti ne tik Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovybė Vilniuje, bet ir bendra komisija su Seimu, Vyriausybės komisija, tačiau 1938 m. deklaruota nedalomos tautos idėja nebuvo pasiekta.Reikšminiai žodžiai: Emigrantai (Diaspora); Emigrantų politika; Diaspora; Diaspora politics.

ENThe dissertation seeks to analyse the activities of various state institutions associated with the diaspora or individual groups thereof over the last two decades. Both partners of the diaspora policy (the state and its diaspora) experienced stages of upswings and downturns over the analysed period. The paper attempts to survey the essential features of evolution of the diaspora. The diaspora policy is a very broad phenomenon which encompasses the specific features of many fields of science, so this paper will not be a purely historical study. It is also in part an analysis of public administration and a survey of change in educational and cultural priorities; political science evaluations and insights of a sociological nature also emerge occasionally. The paper raises the hypothesis that after 1990, Lithuania looked to the experience of "Smetona’s" Lithuania for the creation of a diaspora policy - in other words, the state’s restitutive model of social development was adopted. In the area of diaspora policy, that meant the strengthening of national identity, care and rendering of support to those who have left, attention to Lithuanian education, and organisation of joint cultural and sporting events. Over the two decades since the state was restored, organisational issues of work with the diaspora have been successfully resolved and implemented: structures of state institutions have been created, programmes have been prepared, and funding has been allotted for activity projects. A representative office of the Lithuanian World Community began to operate in Vilnius, as did a joint commission with the Seimas and a government commission; however, the idea of an indivisible nation declared in 1938 was not achieved.