Žemaičių vyskupijos parapinių bažnyčių pastatai XVII a. I pusėje

LTStraipsnio tikslas – remiantis istorijos šaltiniais (vizitacijų aktais ir inventoriais) apibūdinti Žemaičių vyskupijos parapinių bažnyčių pastatus XVII a. I pusėje. Parapinių bažnyčių pastatai aptariami apibūdinant pastatų statybines medžiagas, planą ir jos dalis (zakristiją, prieangį, vargonų chorą, kriptas), eksterjerą ir pagrindinius interjero elementus (altorius, krikštyklą, sakyklą, klausyklas), o taip pat ir šventorių bei jo statinius (varpinę, osorijų). Tipiška šio laikotarpio parapinė bažnyčia buvo medinis, stačiakampio plano pastatas su nedideliu bokšteliu ant stogo kraigo signaliniam varpui, dengtas malksnų stogu ir grįstas plytų grindimis. Zakristija buvo įrengiama Evangelijos pusėje, o choras – balkone virš įėjimo arba ir virš zakristijos. Atskirai stovinti varpinė ir naujai liepiamas įrengti osorijus stovėjo nesandaria medine tvora apju9ostame šventoriuje. Svarbiausios šio laikotarpio naujovės buvo labiausiai regimos bažnyčios interjere: čia gausėjo altorių, pasirodė klausyklos, o kaskart vis puošnesnis tabernakulis buvo perkeltas į didįjį altorių. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Žemaičių vyskupija; Vizitacijos; Inventorius; Bažnyčios, parapinės; Diocese of Samogitia.

ENThe aim of the article is to describe the buildings of parish churches in the diocese of Samogitia in the first half of 17th century according to historical sources (visitation acts and inventories). The structures of parish churches are described in respect of their building materials, ground plans and their parts (i.e. sacristy, porch, organ loft, crypts), exteriors and their many elements (altars, font, pulpit, confessionals) along with churchyards and their structures (belfry, ossuary). It appears that a typical parish church of the period was a wooden structure of a rectangular plan, mounted by a small tower, covered with the roof made of wooden tiles, and provided with a brick floor. The sacristy was situated on the Vangel side of the church, and their choir was placed in the loft, either above the main entrance or, in addition, above the sacristy. The freestanding belfry and newly prescribed ossuary were situated in the churchyard with poor wooden enclosure. The main innovations of the period were especially visible in the interior of a church: the number of altars increased, confessionals appeared, and the tabernacle, gradually more and more sumptuous, was arranged in the high altar. [From the publication]

• Menotyra / Arts
• Istorija / History