Įstatymų konstitucingumas Lietuvos tarpukario konstitucijose ir jo kontrolės problema

LTVisos tarpukario Lietuvoje galiojusios konstitucijos fiksavo jos pačios viršenybę teisės šaltinių sistemoje ir iš to išplaukiantį konstitucinį imperatyvą teisėkūros subjektams: negalioja joks teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai. Deja, nepasiūlytas mechanizmo, užtikrinantis minėtų principų veikimą. Vadovautasi logika, esą jau pati Konstitucija, skelbdama apie prieštaraujančių Konstitucijai įstatymų negaliojimą, įpareigojanti Seimą tokio įstatymo nepriimti, Respublikos Prezidentą – neskelbti, Vyriausybę – nepasirašyti įstatymo. Dėmesio nesulaukė rekomendacija į Konstitucijos projektą įrašyti tokią teismo funkciją, kaip įstatymų konstitucingumo tikrinimas, arba, jei Seimas išleistų prieštaraujantį Konstitucijai įstatymą, bent jau aukščiausiasis Lietuvos teismas – Vyriausiasis tribunolas – turėtų teisę reikalauti nevykdyti tokio įstatymo. Tarpukariu konstitucinės justicijos praktika apskritai dar nebuvo plačiai paplitusi, ji tebuvo idėjos entuziastų, skeptikų arba net priešininkų dėmesio objektas. Profesoriaus M. Romerio dėka lietuviškojoje teisės literatūroje įstatymų konstitucingumo problematika atsirado iš esmės trečiojo dešimtmečio viduryje. Tvirtai argumentuotais, plačiai apžvelgiančiais užsienio teoriją ir praktiką savo darbais jis ne tik supažindino lietuvių teisinę visuomenę su konstitucinės justicijos doktrina, bet ir ne vieną uždegė domėtis ja, paskleidė ir išpopuliarino ją.Net ir tapęs uoliu Konstitucinio teismo šalininku ir propaguotoju, profesorius į realų šios institucijos steigimą savame krašte žvelgė gana skeptiškai. Jo įsitikinimu, toks žingsnis Lietuvoje dar būtų buvęs per ankstyvas, nes jame „konstitucinis ir iš viso teisinis gyvenimas dar nėra tokiai reformai subrendęs“; konstitucinis teismas, pasak jo, laikytinas „institucija, tinkama ramiam, nuo audrų apsaugotam, konstitucingumo gynimui“, o Lietuvos valstybėje konstitucinė santvarka nesanti nusistovėjusi. Nepaisant nepalankių prognozių, komisija, 1936-1938 m. rengusi naujos Konstitucijos projektą, buvo rimtai nusiteikusi įgyvendinti konstitucinio teismo idėją, bet galiausiai buvo suvoktas akivaizdus konstitucinės justicijos prieštaravimas toje pačioje Konstitucijoje nustatytoms autoritarinėms valstybės nuostatoms. Konstitucija įtvirtino Lietuvos valstybę, kurios „priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja valstybei“, projektuotoji konstitucinė justicija tiesiogiai būtų buvusi skirta Respublikos Prezidento įstatymų leidžiamosios veiklos rezultatams kontroliuoti. Teisinei logikai būtų prieštaravusi ir projektuota nuostata dėl galimų teisės oficialiai suabejoti Respublikos prezidento valia išleistų įstatymų konstitucingumu ir skųsti juos konstituciniam teismui subjektų – Ministrų Tarybos ir Seimo, nes abi šios institucijos Konstitucijoje buvo subordinuotos tam pačiam Respublikos prezidentui, abiejų galimybės funkcionuoti buvo sutelktos jo rankose: jis pats vienas, net be ministrų tarybos atstovo kontrasignacijos, galėjo skirti ir atleisti ministrą pirmininką ir jo teikimu paskirtus kitus ministrus. [...]. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Konstitucija; Konstitucija, tarpukaris, konstitucinė kontrolė; Pirmoji Lietuvos Respublika; Prezidentas; Teisėkūra; Įstatymas; Constitution; Constitution, interwar period, constiutional control; Law; Lawmaking; Lithuanian Republic I; President.

ENAll the constitutions of Lithuania that were in force during the interwar period set their formal legal priority within the system of sources of law in the form and to the extent that were similar, by traditionally proclaiming that any law contrary to the Constitution has no force in the state and that only laws not in conflict with the Constitution are valid. These constitutions, however, did not provide for the mechanism to ensure the actual functioning of the said principles. It was considered sufficient that the Constitution, by proclaiming the laws that were in conflict with it as invalid, at the same time obligated the Seimas not to adopt, the President of the Republic-not to promulgate and the Government-not to countersign any such law. No attention was given to the recommendations that the Draft Constitution should include the function of the judiciary to check the constitutionality of laws or, at the least, the right of the Supreme Tribunal to demand that a law, which, in its opinion, is in conflict with the Constitution, be not executed. In the interwar period the practice of constitutional justice, which was not yet very widespread on the global scale, was more an object of attention of the enthusiasts, sceptics or even opponents of the idea. Thanks to Professor M. Romeris, the Lithuanian legal literature saw the rise of the issues in question in the middle of thirties. The professor's reasoned works, which provided the survey of the foreign theory and practice, introduced to the Lithuanian legal society the doctrine of constitutional justice as well as enabled its spread and popularity.However, even after becoming an ardent supporter and advocate of the constitutional court, the professor viewed it to be too early to establish such an institution in the Lithuanian milieu, in which the constitutional order had not been established yet, all the more so that such an order, according to him, could produce an effect only in a state with democratic governance. Regardless of the unfavourable forecasts, the commission, which was preparing a new Draft Constitution in 1936-1938, demonstrated its serious intentions with respect to the question of the constitutional court, but, eventually it realised the incompatibility of constitutional justice with the authoritarian state constructions provided for namely by the same Constitution itself. The Constitution consolidated in Lithuania the state "with the President of the Republic at the forefront. The President shall head the State", whereas the drafters of the Constitution intended to assign to the constitutional justice the control over the Presidents legislative activities entrenched in the Constitution. The legal logic would have been contradicted by the provision relating to the potential subjects who enjoyed the right to officially raise doubts regarding the constitutionality of laws passed by the will of the President of the Republic and the right to file complaints against these laws with the Constitutional Court-the Council of Ministers and the Seimas, which were subordinate to the President himself, to say nothing of the fact that it was intended to assign the assessment of constitutionality of laws passed by the President to the persons appointed for such an activity at the discretion of the President.[...]. [From the publication]