Jono Jurašo karštas penkmetis Kauno dramoje

LTSu režisieriumi Jonu Jurašu yra susijęs svarbus Kauno valstybinio dramos teatro vaisingo ir įkvėpto darbo periodas, trukęs penkerius metus (1968–1972). J. Jurašas, 1967 m. paskirtas vadovauti Kauno dramos teatrui, ketino iš esmės keisti įsisenėjusią tvarką, išvesti teatrą iš sąstingio nubrėžiant kūrybos perspektyvą; jis bandė įtvirtinti kokybišką repertuarą, dirbo aistringai, keldamas sau ir bendradarbiams maksimalistinius reikalavimus, savo spektaklių formą gludino iki tobulumo. Įgyvendinant spektaklių koncepcijas, jam visuomet talkino scenografė Janina Malinauskaitė ir kompozitorius Giedrius Kuprevičius. J. Jurašas puoselėjo originalų jo vadovaujamo teatro braižą – įtvirtino ekspresyvaus, metaforinio teatro kryptį, kurią vėliau tobulino ir pratęsė kiti režisieriai. Jo teatras, kaip visuomenės gyvenimo ir mąstymo kamertonas, skleidė išsivadavimo nuotaikas ir apie esamą padėtį kalbėjo vis atviriau ir drąsiau, nors to kalbėjimo būdas dažniausiai buvo sąlyginis, koduotas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Režisūra; Kūrybos perspektyva; Kūrybos ekspresija; Konceptualumas; Scenografija; Muzika; Poetinis; Metaforinis teatras; Cenzūra; Directing; Artistic perspective; Ethics; Artistic expression; Conceptualism; Stage design; Music; Poetic; Metaphoric theatre; Censorship.

ENAn important period of fruitful and inspired work of Kaunas State Drama Theatre, which lasted for five years (1968–1972), is related to artistic director Jonas Jurašas. Jonas Jurašas, who was appointed to head Kaunas Drama Theatre in 1967, intended to change in essence the deep-rooted order, to lead the theatre out of stagnation by outlining its creative perspective; he tried to build up a qualitative repertoire, worked passionately, set maximum requirements to himself and the co-workers, and improved his performances to perfection. The scenographer Janina Malinauskaitė and the composer Giedrius Kuprevičius always helped him in implementing conceptions of the performances. Jonas Jurašas pursued an original style of the theatre that he headed – established the direction of an expressive, metaphoric theatre, which later was improved and continued by other artistic directors. His theatre, as a tuning fork of public life and thinking, spread the moods of liberation and spoke about the present situation ever more openly and boldly though the manner of that speaking most often was conditional, coded.