Katastrofos nuojautos: Lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse

LTKalbant konkrečiai apie Antrojo pasaulinio karo išvakares Lietuvoje ir jos karinę diplomatiją 1938-1940 m., autoriaus nuomone, būtent katastrofos nuojautos tiksliausiai įvardija ir apibūdina situaciją bent dviem aspektais. Viena vertus, nors visą laiką Pirmosios Respublikos gyvavimo laikotarpiu besiformuojantis Lietuvos politinis elitas, vyriausybė, nacionalinės diplomatijos atstovai ir kariškiai formaliai gana nuosekliai planavo karo veiksmus ir atliko pasirengimo jiems auditą, XX a. 4 dešimtmečio antroje pusėje realiems eventualaus karo veiksmams Lietuva nebuvo pasirengusi nei teoriškai, nei praktiškai, nei politiškai, nei techniškai, nei psichologiškai. Kita vertus, tarptautinei situacijai pasaulyje sparčiai komplikuojantis, griūvant Tautų Sąjungos puoselėjamai kolektyvinio saugumo sistemai Europoje, Lietuvos vadovybė prognozavo tam tikras grėsmes šalies valstybingumui ir nepriklausomybei. Tačiau, kaip rodo išlikę istoriniai šaltiniai, šios prognozės buvo daugiau intuityvios, pavienės, atsitiktinės ir tik labai retai – valingos, planuotos ir sistemiškos. Istoriškai svarbu, kad pirma rimta grėsmė Lietuvos valstybingumui Antrojo pasaulinio karo išvakarėse iš esmės sinchroniškai daugmaž sutapo su pirma globalia tarptautinių santykių krize ir ženkliais Europos politinio žemėlapio pokyčiais. 1938 m. pavasarį įvyko persilaužimas Ispanijos pilietiniame kare, kai laimėjo fašistinės grupuotės, tuo tarpu 1938 m. kovo 11 d. Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija įvedė savo kariuomenę į Austriją ir įvykdė šalies anšliusą.Pasinaudodama tarptautinės situacijos konvulsijomis ir kovo 11 d. įvykiu šalia administracinės Lenkijos – Lietuvos linijos kovo 17-ąją Lietuva gavo Lenkijos ultimatumą per 48 valandas be jokių išankstinių sąlygų, rezervų ir diskusijų, griežtai pagal Lenkijos vyriausybės iš anksto pateiktą formulę (notą) tarp šalių užmegzti „normalius“ diplomatinius santykius ir atkurti tarpusavio susisiekimą sausuma, upėmis, oru, paštu, telegrafu ir telefonu. Į ultimatumą neatsakius arba laiku neatsakius, atsakius su išlygomis arba jį visai atmetus, pagrasinta „kitomis priemonėmis“ pasiekti ko reikalauja. Tai buvo pirmas kartas po ilgo laiko tarpo Europos diplomatijos istorijoje, kai dviejų kaimyninių valstybių diplomatiniai santykiai buvo sukurti panaudojus šantažą ir smurtą. Reziumuojant 1938-1939 m. (daugiausia 1940 m.) Lietuvos karinės diplomatijos veiksmus galima konstatuoti porą svarbesnių dalykų. Pirma, reikia pripažinti, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse lietuvių kariniai diplomatai iš principo strategiškai gana teisingai pasirinko („paskaičiavo“) artėjančio globalinio susidūrimo nugalėtoją (nugalėtojus). Nors gana tiksliai buvo sudėta geopolitinė dėlionė ir būta tam tikrų politinių ir diplomatinių bandymų susitapatinti su eventualiais nugalėtojais – būsimaisiais antinacistinio fronto sąjungininkais, Lietuvos valstybei Antrojo pasaulinio karo padariniai buvo skaudūs ir nevienareikšmiai: valstybingumas de facto prarastas ir šalis pusę amžiaus kentė vieno iš Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų okupaciją ir aneksiją. Kita vertus, Sovietų Sąjungos okupuota, aneksuota, sovietizuojama ir terorizuojama Lietuva vis dėlto ne tik išlaikė tautinę tapatybę, bet ir pasinaudojo istorine proga įgyvendinti savo svarbiausią praėjusio amžiaus pirmos pusės nacionalinį interesą – teritorinę programą.[...]. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 (World War II); Austrijos anšliusas; Karo diplomatija; Lenkijos ir Lietuvos konfliktas; Lenkijos ultimatumas; Lietuvos karinė diplomatija; Tarptautinė reakcija; Tarpukario Lietuva; Anschluss of Austria; International reaction; Interwar Lithuania; Lithuania; Lithuanian military diplomacy; Poland ultimatum to Lithuania; Polish-Lithuanian conflict; Second World war; War Diplomacy.

ENWith regard to the eve of the Second World War and the Lithuanian military diplomacy of 1938-1940, it should be noted that the term catastrophe presentiments reflects and defines the then situation most accurately. Though during the lifetime of the Republic of Lithuania (1918-1940), the developing Lithuanian political elite, government, national diplomacy and the military formally carried out military planning and the audit of preparations for military actions quite consistently, in the late 1930’s Lithuania was not ready for real actions of eventual war neither theoretically, nor practically, politically, technically or psychologically. Neither the armed forces, nor the society was ready for the rapidly approaching war. On the other hand, in 1938-1939 when the international situation was becoming increasingly complicated in the world, the collective security system of the League of Nations was collapsing, and the number of war-action places was increasing, the Lithuanian military diplomacy predicted certain threats to statehood and independence. However, as shown by surviving historical sources and their studies, these actions and these forecasts had been more intuitive, sporadic and random than forceful, planned and systematic. Characteristically, the first threat to the statehood of Lithuania on the eve of the Second World War more or less coincided synchronously with the first global crisis of international relations and with a marked restructuring of the political map of Europe. In spring of 1938, a breakthrough appeared in the Spanish Civil War in favour of ultra-right forces, whereas on 12 March 1938, Hitler’s Germany performed anschluss of Austria.Seizing the convulsions of the international situation and the incident which occurred on 11 March near the Polish-Lithuanian administrative line, on 17 March, Poland gave an ultimatum to Lithuania requiring to establish “normal” diplomatic relations between countries and to re-establish mutual communication by land, rivers, air, post, telegraph and telephone over 48 hours without any preconditions, reserve and discussions and strictly in accordance with the formula dictated by the Polish Government in advance. In case the ultimatum was not responded to or responded with reserve, or rejected, Poland threatened to realize its interests in Lithuania by “other means“. It was the first case in the long history of the European diplomacy when diplomatic relations between two neighbouring countries were established by the use of blackmail and violence. Recapitulating the actions of the Lithuanian military diplomacy in 1938-1939 (partly in 1940), a couple of significant moments can be emphasized. First, it must be acknowledged that in principle on the eve of the Second World War the Lithuanian military diplomacy strategically estimated and chose the winner/winners of the forthcoming global conflict quite accurately. However, despite this quite accurate geopolitical puzzle and certain political/ diplomatic attempts to identify itself with eventual winners – the future anti-Nazi front allies – consequences of the Second World War for Lithuania were sad and ambiguous, as statehood de facto was lost and the country was occupied by one of the winners of the Second World War for half a century. Second, although Lithuania was occupied, annexed, sovietized and terrorized, it did not only maintain its national identity, but also made use of unique historical opportunity to materialize its most important national interest of the first half of the last century, i.e. state territorial programme. [...]. [From the publication]