Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija

LTPo 1939 m. rugsėjo 17 d. dalinės kariuomenės mobilizacijos Lietuva buvo sutelkusi savo istorijoje gausiausias karines pajėgas. Pati mobilizacija, kaip ir demobilizacija, vyko keliais etapais. Ypatingieji karo pratimai buvo paskelbti 1939 m. rugpjūčio 28 d., o pasienio apsaugos batalionų mobilizacija pagal tvarkaraštį Nr. 4 – rugsėjo 1 d. Šie veiksmai buvo reakcija į eventualios Vokietijos ir Lenkijos kariaujančių ginkluotųjų pajėgų invazijos padidėjusią grėsmę. Tai patvirtina pasienio apsaugos batalionų mobilizacija (buvo mobilizuoti tik IV–XII batalionai) ir kariuomenės telkimo Pietų Lietuvoje planai. Baiminantis, kad į Lietuvos teritoriją sieks patekti sumuštos Lenkijos kariuomenės daliniai, 1939 m. rugsėjo 16 d. buvo priimtas sprendimas skelbti dalinę Lietuvos kariuomenės mobilizaciją. Ji prasidėjo jau kitą dieną – rugsėjo 17-ąją. Procesą galėjo paskatinti gandai apie SSRS įsiveržimą į Lenkiją, tačiau pats sprendimas dėl dalinės mobilizacijos Lietuvoje buvo priimtas anksčiau, nei Raudonoji armija peržengė Lenkijos sieną. Decentralizuota teritorinės mobilizacijos sistema leido Lietuvos kariuomenę mobilizuoti per 24-48 val. Ir laiku pasirengti galimiems netikėtiems ne tik Lenkijos kariuomenės, bet ir Raudonosios armijos veiksmams. O priedangos veiksmus kai kurie daliniai galėjo vykdyti jau po 6 val., nes nuo 1939 m. rugpjūčio mėn., kai kariuomenėje buvo 22 508 kariai, iki 1939 rugsėjo 17 d. dalinės mobilizacijos ji jau buvo padidėjusi iki 37 279 karių. Po dalinės mobilizacijos Lietuvos kariuomenė padidėjo iki 90 137 karių, ir šį dydį galėjo lemti laukiamas internuotinų Lenkijos karių skaičius – 2-3 pėstininkų divizijos ir kavalerijos brigada iki 52 000 karių.Sprendimas Lietuvoje dėl kariuomenės demobilizacijos buvo priimtas 1939 m. rugsėjo 23 d., t. y. baigus masinį Lenkijos karių internavimą, ir jo sieti su vėliau prasidėjusiomis Lietuvos ir SSRS derybomis dėl savitarpio pagalbos sutarties ir Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai pagrindo nėra. Be to, ir pati demobilizacija buvo tik dalinė ir vyko neskubant. Paskelbus demobilizaciją, po mėnesio, 1939 m. spalio 27 d., kariuomenę sudarė 41 352 kariai, t. y. 84 % daugiau negu 1939 m. vasaros pabaigoje. Išanalizavus kitų mažųjų regiono valstybių – Latvijos, Estijos ir Suomijos – to meto istorinį kontekstą galima teigti, kad Lietuvos kariuomenės reakcija į eventualias grėsmes stiprinant savo karinę galią buvo gerokai platesnė nei Latvijos ir ypač Estijos. Žinoma, Suomija, reaguodama į kylančią SSRS grėsmę, savo pajėgas tiek faktiškai (tai liudija skaičiai), tiek santykinai iš minėtų keturių valstybių padidino daugiausia, ir Žiemos karas parodė, kad elgėsi teisingai, be to, šalis išvengė sovietizacijos. Tiesa, 1939-1940 m. Suomijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos geopolitinė padėtis buvo skirtinga. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: 1939; Kariuomenė; Lietuvos Respublikos kariuomenė; Lietuvos kariuomenė; Lietuvos kariuomenės mobilizacija; Mobilizacija; Tarpukario Lietuva; Vokietijos-Lenkijos karas; 1939; Armed forces; Army of Lithuanian Republic; Germany-Poland war; Interwar Lithuania; Lithuanian Armed Forces; Mobilization; Mobilization of Lithuanian army.

ENAfter the partial mobilization of the army on 17 September 1939, Lithuania had perhaps the highest number of troops in its history. Mobilization itself, same as the demobilisation took place in several stages. The special military exercises were announced on 28 August, 1939, and mobilization of border security battalions according to the schedule No. 4 – on 1 September. These actions were caused by the increased threat of eventual invasion by the belligerent German and Polish armed forces. Mobilization of the border guard battalions (only the battalions 4-12 were mobilized), plans for the concentration of troops in southern Lithuania confirm this. Due to the rising threat that units of the beaten Polish army would try to enter the territory of Lithuania, decision was made on 16 September 1939, - to declare a partial mobilization of the Lithuanian Armed Forces, which began the very next day, on 17 September. Such a decision might have been stimulated by rumours of a Soviet invasion of Poland, but the decision on the partial mobilization of Lithuania was adopted before the Red Army crossed the Polish border. Decentralized territorial mobilization system enabled the Lithuanian Army to get mobilized within 24-48 hours, and to prepare in time for possible surprises, not only from the Polish army, but also the Red Army. And cover military operations could be carried out by some units already after 6 hours, as from August 1939, when the army had 22,508 soldiers, the army had already been increased to 37,279 troops prior to the partial mobilization of 17 September, 1939. After the partial mobilization, the Lithuanian Armed Forces had increased to 90,137 troops and this size could be determined by the expected number of internment Polish troops - 2-3 infantry divisions and a cavalry brigade of up to 52,000 troops.The decision on military demobilization in Lithuania was adopted on 23 September 1939, after the end of the mass internment of Polish troops, and there are no grounds to associate it with the subsequent Soviet Union – Lithuanian negotiations regarding mutual assistance agreement and the return of Vilnius region to Lithuania. In addition, the demobilization itself was only partial and took place gradually and without hurry; one month after the announcement of demobilization, on 27 October 1939, the army still had 41,352 troops, i.e., 84% more than in the late summer of 1939. The general context of other small countries in the region: Latvia, Estonia and Finland, suggests that the response of the Lithuanian Army to eventual threats by strengthening its military power, was much broader than in Latvia and particularly Estonia. Of course, Finland, in response to the rising threat from the Soviet Union, increased its forces most significantly of all four states in both absolute numbers and relative terms, and this yielded the result - the Winter War; besides, the country avoided the Sovietization, although in 1939-1940 Finland’s geopolitical status differed significantly from Lithuania, Latvia and Estonia. [From the publication]