Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919-1940 m.

LTTarpukario Lietuva artileriją pradėjo naudoti 1919 m., kai pirmąkart gavo rusų pabūklus iš Vokietijos. Nepriklausomybės karo metu ginklus teikė Didžioji Britanija arba buvo pasisavinta iš sovietų, bermontininkų ir lenkų. Po karo artilerijos atsargos buvo varganos. 1926 m. birželį Lietuvos kariuomenė teturėjo 90 pabūklų ir 31 mortyrą, kurie dažniausia būdavo prastos techninės būklės. Bandymai įsigyti daugiau pabūklų buvo nesėkmingi iki 1929 m., tad dėmesys skirtas taisymui tų, kurias turėjo. 1929-1934 m. artilerija buvo pradėta naujinti. Pirmiausia 1929 m. iš D. Britanijos įsigytos 8-ios 83,8 mm patrankos, po metų nupirktos 20 75 mm patrankos, 156 20 mm „Oerlikon“ automatiniai pabūklai ir 9-ios 75 mm priešlėktuvinės patrankos. Tad 1934 m. liepos 1-ąją kariuomenės artileriją sudarė 205 patrankos, haubicos, priešlėktuvinės ir prieštankinės automatinės patrankos ir mortyrai. Kai Lietuva pradėjo vykdyti septynių metų planą, skirtą apginkluoti kariuomenę, artilerijos pajėgos pasikeitė neatpažįstamai. Senosios vokiečių patrankos parduotos, o kariai apginkluoti 75 mm standartizuoto kalibro patrankomis ir 105 mm haubicomis, tačiau palikti keli 76,2 mm ir 83,8 mm pabūklai. Ateityje buvo numatyta padidinti sunkiosios artilerijos skaičių, mat pastaroji buvo Lietuvos kariuomenės artilerijos pajėgų Achilo kulnas. Planuota įsigyti daugiau 105 mm haubicų bei nusipirkti 105 mm pabūklu ir 155 mm haubicų. Nupirktos 24-ios „Škoda“ patrankos, tačiau prasidėjus antrajam Pasauliniui karui Europoje, Lietuvą iki okupacijos pasiekė tik keturios šios patrankos.Dėl Pirmojo pasaulinio karo trokštamų ginklų buvo sunku įsigyti, todėl rengti planai gaminti prieštankines patrankas ir mortyrus Lietuvoje. Vėlyvaisiais 1930-aisiais ypatingas dėmesys Lietuvos kariuomenėje buvo skiriamas prieštankinei ir priešlėktuvinei gynybai. 1940 m. turėta daugiau nei 300 20 mm automatinių patrankų. Iš esmės planas panaudoti priešlėktuvines patrankas buvo pasirinktas vykusiai ir, atsižvelgiant į Antrąjį pasaulinį karą, būtų pasitarnavęs, jei tik Lietuvai būtų tekę įsikišti į ginkluotą konfliktą. Iš viso 1940 m. Lietuvos kariuomenė turėjo 645 lauko artilerijas, priešlėktuvines ir prieštankines patrankas ir mortyrus. Beveik 90% iš jų buvo nupirktos per pastarąjį dešimtmetį (1929-1940 m.). Didžiausia Lietuvos kariuomenės artilerijos ginkluotė buvo įsigyta Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, Suomijoje ir Čekoslovakijoje, o 1938-1940 m. 150 – 2 cm Flak 30 automatinių patrankų buvo nupirktos Vokietijoje. Praktiškai visu tarpukario metu bandymai įsigyti ginkluotės iš SSRS buvo nesėkmingi. Galima teigti, kad Baltijos šalys neturėjo bendros savo kariuomenės apginklavimo politikos ir jų artilerijos patrankos buvo skirtingų kalibrų ir sistemų, nors tam tikrais atvejais buvo ir panašumų. Palyginus su Šiaurės šalimis, tokiomis kaip Latvija, Estija ir Suomija, Lietuvos lauko artilerijos ginkluotė buvo kur kas menkesnė, tačiau Lietuvos amunicija buvo naujausia ir inovatyviausia, nes haubicoms teikta pirmumo teisė. Taip pat, Lietuvos kariuomenė lenkė Latviją ir ypač Estiją prieštankinių ir priešlėktuvinių pabūklų skaičiumi. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Artilerijos pabūklai; Tarpukario Lietuvos kariuomenė; Tarpukario Lietuvos kariuomenė, artilerija, pabūklai; Artillery cannons; Interwar Lithuanian military forces, artillery, cannons; InterwarLithuanian army.

ENInterwar Lithuanian army artillery was started up in 1919, after receiving first Russian cannons from Germany; later, during the Independence War, the guns were obtained from Great Britain or taken from the Soviets, Bermontians and Poles as war booty. After the war fights artillery park was quite poor; on 25 June 1926, Lithuanian army had 90 cannons and 31 mortars that were often in poor technical condition. The attempts to acquire new cannons were unsuccessful even until 1929; therefore, the focus was on the repair of the possessed cannons. In 1929-1934 artillery weaponry was started to be updated; first, in 1929, 8 – 83.8 mm cannons were purchased from Great Britain, a year later 20 – 75 mm cannons, 156 – 20 mm Oerlikon automatic cannons and 9 – 75 mm anti-aircraft cannons were purchased. In this way on 1 July 1934, army artillery park consisted of 205 cannons, howitzers, anti- aircraft and anti-tank automatic cannons and mortars. When Lithuania started to implement a seven-year plan of equipping the army, the artillery munitions changed beyond recognition. Old German cannons were sold and units were equipped with the 75 mm cannons of standardized calibre and the 105 mm. howitzers, though there was still a relatively small number of the 76.2 mm and the 83.8 mm cannons left. In the future there were intentions to increase the number of heavy artillery, which can be said to have been Achilles’ heel of the Lithuanian army artillery park. It was planned to increase the number of the 105 mm howitzers and to purchase the 105 mm cannons and the 155 mm howitzers. The 24 – 105 mm Škoda cannons were bought, however due to the breakout of the Second World War in Europe only four cannons reached Lithuania before its occupation.Due to the aforementioned war it was difficult to purchase the desired weaponry, therefore, there were plans made to produce anti-tank cannons and mortars in Lithuania. In the late 1930’s, particular attention in the Lithuanian Army was given to anti-tank and anti-aircraft defence. In 1940, more than 300 automatic 20 mm cannons were possessed; in principle the concept of the utilization of light anti-aircraft cannons was chosen aptly, and given the experience of the Second World War, it would have proven out if Lithuania had got involved in an armed conflict. Overall in 1940, the Lithuanian army had 645 field artillery, anti-aircraft and anti-tank cannons and mortars; and about 90% of them were purchased over the last decade (1929-1940). The biggest part of the Lithuanian army artillery weaponry was purchased in France, Great Britain, Switzerland, Finland and Czechoslovakia, while in 1938-1940, 150 – 2 cm Flak 30 automatic cannons were also purchased in Germany. Practically during the entire interwar period all attempts to purchase weaponry from the USSR were unsuccessful. It can be stated that the Baltic States did not have a common armament policy of their armies and their artillery cannons were of different calibres and systems, although in some cases they were the same. In general, regarding Lithuanian artillery weaponry in the context of the northern countries such as Latvia, Estonia and Finland, it is obvious that the latter countries had more field artillery cannons, however, the Lithuanian munitions were the newest and an innovative way was chosen by regarding howitzers as a priority. Moreover, the number of anti-tank and antiaircraft cannons and mortars in the Lithuanian army was higher than in Latvia and particularly in Estonia. [From the publication]