Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto : (1918 m. gruodis - 1919 m. rugsėjis)

LTNors I pasaulinis karas baigėsi 1918 m. lapkritį, tarptautinės problemos toli gražu nedingo, galbūt net dar labiau pasunkėjo, ypatingai Baltijos jūros apylinkėse. Buvo kuriama nauja šio regiono geopolitinė situacija. Iki tol, Baltijos šalių teritorija buvo karo laukas tarp rusų ir vokiečių. Tačiau Vokietija karą pralaimėjo, o Rusijos imperija paskendo vidiniuose konfliktuose ir dėl bolševikų įvykdyto perversmo tapo faktoriumi be valdžios. 1918 m. pabaigoje D. Britanijos VI lengvųjų kreiserių eskadra, vadovaujama kontradmirolo E. Sinclairo, pasiekė Latvijos ir Estijos krantus bei apsistojo ilgesniam laiko tarpui. Pirmieji britų kariuomenės diplomatiniai atstovai atvyko su laivynu ir apsistojo Taline bei Liepojoj. Dėl vokiečių kišimosi ir Lietuvos buvimo nuošaliau Baltijos jūros krantų, Lietuvos santykių su britais vystymas užtruko. Tik 1919 m. pradžioje, M. Sleževičiaus sudaryta kairiųjų vyriausybė aktyviai stengėsi rasti būdų susisiekti su britais. Tarpusavio santykiai buvo pasiekti tarpininkaujant latviams ir bendradarbiaujant su Latvija bei lietuviams bandant įsikurti Liepojoje. Pirmosios suprantami pasitarimai tarp Lietuvos delegatų ir britų atstovų įvyko Liepojoje 1919 m. kovo mėnesį. Šių susitikimų rezultatas buvo H. Granto Watsono apsilankymas Lietuvoje balandžio pradžioje. Tai buvo pirmasis britų atstovo apsilankymas Lietuvos žemėse.1919 m. gegužę buvo suformuota ir pasiųsta karinė misija, vadovaujama generolo H. Gougho, turėjusi sureguliuoti kovą prieš bolševizmą. Misijos tikslas buvo bendradarbiavimas su valstybinių vyriausybių ir kariuomenių atstovais. Tuo pat metu, D. Britanijos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva, buvo suformuota diplomatinė ir ekonominė misija, vadovaujama pulkininko S. Tallentso, ir išsiųsta į rytinį Baltijos krantą. Abieju misijų nariai turėjo išsidėstyti visose trijose Baltijos šalyse. Tačiau realybėj to padaryti iškart nepavyko, pirmiausiai dėl vokiečių. Tik 1919 m. birželio pabaigoje situacija pasikeitė, kai susijungusios estų ir latvių pajėgos prie Cėsio sumušė R. Von der Goltzo kariuomenę ir pažabojo vokiečių ambicijas. Ilgalaikiai britų atstovai Lietuvoje pradėjo kurtis 1919 m. rugpjūčio pabaigoje. Pulkininkas S. Tallentsas pasiuntė R. B. Wardo vadovaujamą misiją ir generolas H. Goughas – pulkininko H. Rowano – Robinsono vadovaujamą misiją, kurios atvyko į Kauną. Didžiosios Vakarų valstybės neskubėjo pripažinti ir palaikyti Lietuvos valstybingumo, tačiau pasiuntiniai teikė vilčių. Lietuvos klausimas buvo siejamas bendrai su rusų ir lenkų klausimu. Tik 1919 m. rugpjūtį situacija pradėjo keistis: pirmiausia britai nusprendė palaikyti Baltijos šalių nepriklausomybės siekį. Šitai buvo sieta su Didžiosios Britanijos sprendimu nebesikišti į Rusijos reikalus ir palaikyti geresnius santykius su sovietais. Britai nusprendė suteikti Lietuvai de facto nepriklausomybę (Estija ir Latvija jau turėjo) ir sulyginti visų trijų šalių situaciją, tikėdamiesi vadovauti saugumo politikai. Tai buvo įvykdyta 1919 m. rugsėjo pabaigoje. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: 1918-1919; Didžioji Britanija (Great Britain); Didžiosios Britanijos ir Lietuvos santykiai; Karinis diplomatinis atstovavimas; Karinė diplomatija; Lietuvos pripažinimas de facto; 1918-1919; De facto recognition to Lithuania; Great Britain; Great Britain and Lithuania relations; Lithuania; Militar Diplomacy; Military diplomatic representation.

ENAlthough World War I ended in November of 1918, international problems, especially in the area of the Baltic Sea, were far from over during this period, perhaps they became even more complex. A new geopolitical situation of this region was being created. Until then, the Baltic area was actually the field of Russian-German relations; however, Germany lost the war, and the Russian Empire sank into civil conflict and because of the Bolshevik Revolution became a factor without the authority. At the end of 1918, British naval military squadron, led by Admiral E. Sinclair, reached the coasts of Latvia and Estonia and stayed there for a longer period of time. The first British military diplomatic representatives came with the Navy and occasionally resided in Tallinn and Liepaja. Establishment of British relations with Lithuania were delayed due to the fact that Lithuania seemed too remote from the Baltic coast, and also because the Germans were interfering. Only at the beginning of 1919, M. Šleževičius’ government started an active search for contacts with the British. The interrelationship was achieved through mediation of Latvians and cooperation with Latvia, as well as Lithuanians trying to establish themselves in Liepaja. The first comprehensive consultations between the Lithuanian delegates and the British representatives were held in Liepaja at the beginning of March 1919. The outcome of these meetings was the visit of a British diplomat H. Grant Watson in Lithuania at the beginning of April; it was the first visit of a British representative in the Lithuanian lands.In May of 1919, a military mission, led by Gen. H. Gough, was formed and sent to the region to coordinate the fight against Bolshevism. The mission was to collaborate with the representatives of national governments and militaries. At the same time on the initiative of the Ministry of Foreign Affairs of Great Britain, diplomatic and economic mission, led by Colonel S. Tallents, has been formed and sent to the eastern Baltic coast. Both missions were to set up their branches in all three Baltic states; however, this was not fulfilled immediately in practice, primarily because of the German factor. Only by the end of June in 1919, the situation has changed when joint Estonian and Latvian forces had beaten the forces of R. Von der Goltz at Cesis and thus suppressed the Germans. Permanent British representatives began to settle in Lithuania at the end of August in 1919: the Colonel S. Tallents’ Mission Division, led by Colonel R. B. Ward, and Gen. H. Gough’s Mission Division, led by Colonel H. Rowan – Robinson, came to Kaunas. Major Western countries did not rush to recognize the statehood of Lithuania and to support it, although messengers gave hopeful promises. The question of Lithuania was considered to be a part of the common Russian and Polish issue. Only in August of 1919, the situation started to change: firstly, again, the British decided to maintain aspirations of the Baltic States for independence. This was associated with the determination of Great Britain to withdraw from intervention in Russia and move on to more peaceful relations with the Soviets. The British decided to grant de facto recognition to Lithuania (Estonia and Latvia have already had one), and to equalize the situation of all three countries, hoping that they will conduct collective security policy. This was done at the end of September in 1919. [...]. [From the publication]