LTMonografijoje dėmesys sutelkiamas į 9-ojo dešimtmečio lietuvių meninę kūrybą ir jos išraiškos priemonių – metaforų, simbolių, alegorijų, užuominų, laiko perkėlimo, fantastinių elementų – kuriamą potekstę. Įvadinėse dalyse pristatomos teorinės prieigos – apžvelgiant Lietuvos istorinį ir politinį kontekstą svarstoma postkolonijinės kritikos galimybė. Iki Atgimimo meninė kūryba buvo vertinama ne tik kaip estetinė vertybė, bet ir kaip ezopine kalba išreikšta visuomenės dvasinė diagnostika, politinis manifestas, autentiškųjų tradicijų klodas, tautos žadintoja. Tarp 1980 ir 1991 metų meninis gyvenimas nuo griežtai jį reguliuojančio ideologinio farso sugrįžo į tikros kūrybos ir laisvos saviraiškos vagą. Studijoje aptariami 9-tojo dešimtmečio tekstai – Apučio, Avyžiaus, Baltušio, Gavelio, Glinskio, Granausko, Ivanauskaitės, Kondroto, Kunčino, Radzevičiaus, Šaltenio, Šavelio kūriniai. Absoliuti dauguma kūrinių veikėjų yra keisti, netipiški visuomenės atstovai, užribio žmonės. Tai paaiškinama jų nenoru dalyvauti oficialiajame – absurdo – gyvenime. Pasitraukimas į užribį yra protesto ženklas, bet taip pat ir kapituliacija. Dauguma veikėjų dažnai pasirodo esą nuolat pralaimintys nevykėliai, bėgantys nuo atsakomybės ir nesiryžtantys aktyviai pasipriešinti. 9-ojo dešimtmečio Lietuvoje potekstė literatūroje ir dailėje materializavosi keliais būdais: antiteze sovietų ideologijos dogmoms; antiteze socialistinio realizmo kūrybos metodo nurodymams; draudžiamais tautiniais simboliais; kelių žodžių ar pastraipų, štrichų ar potėpių antisovietiniais manifestais; asociacija su vieta ar laiku.
ENThe last decade of Soviet rule in Lithuania (1980-1990) coincided with a surge in high-quality works of art and prose fiction. These works are significant not only from the artistic perspective but also as images and texts representing the state of the occupied nation. Out of all published belles leitres and public art exhibits of the 1980's I have selected texts and paintings that received the most critical acclaim or were most popular with the reading and viewing public. I combined methods used in postcolonial studies, cultural studies, and reader-response theory in order to investigate how Lithuanian authors and painters managed to play the crucial role of advocates of political freedom, criticize the Soviet regime, and represent the state of oppressed people under conditions of censorship and threat of prosecution. The findings revealed that every single work of prose fiction and the absolute majority of the artworks relied on various kinds of subtext as the most important means of expression. During the years of Soviet occupation (1940-1990), art was the only sphere of life that retained some ideological freedom in Lithuania. Although it had to collaborate with the official Soviet requirement for “socialist realism” on the surface, its essential and clearly anti-government message was hidden in the subtext. The secret subtextual code between the author and the reader/viewer allowed communicating anti-Soviet ideas and played an important role in instigating the revolutionary determination that resulted in the overturn of communism in Lithuania in 1990.