LTStraipsnyje aptariami pagrindiniai indoeuropiečių veiksmažodžių apofonijos aspektai, išskiriami bendriausi ir archajiškiausi balsių kaitos tipai, būdingi daugeliui kalbų. Analizuojami procesai, nulėmę apofoniją baltų, slavų ir germanų kalbose. Balsių kaita tiriama atskirai pagal šaknies struktūrą. Atlikta analizė rodo, kad baltų, slavų ir germanų kalbose yra nemažai bendrų leksemų, kuriose galima konstatuoti arba rekonstruoti šaknies balsių kaitą. Daugiausia užfiksuota pavyzdžių, kurių šaknis baigiasi priebalsiu (CeiC, CeuC). Atviro tipo šaknyse (Cei, Ceu) balsių kaita pasitaiko rečiau. Balto–slavų kalboms būdingiausia etimologinė kaita, kai tos pačios šaknies pagrindu formuojasi dvi ar daugiau leksemų su to paties tipo vokalizmu. Tokių leksemų struktūra gana pastovi, išlaikanti tvirtą ryšį su abstrakčia reikšme. Tuo atveju, kai iškyla kauzatyvo / rezultatyvo opozicija, kauzatyvinis atviros šaknies elementas patiria balsių kaitą. Išskirtinė slavų kalbų apofonijos ypatybė yra tai, jog greta senosios balsių kaitos stebima atgalinė kaita, kai bendratis turi pagrindinį kaitos laipsnį, o esamasis laikas – nulinį. Germanų kalbose, ypač uždarose šaknyse, balsių kaita vyksta dažnai ir reguliariai. Atviros šaknys (Cei) paprastai persitvarko taip, kad šaknies gale atsidurtų priebalsis arba kad būtų išvengta dviejų balsių susidūrimo. Galima daryti prielaidą, kad kadaise darybinė balsių kaita tiriamose baltų, slavų ir germanų kalbose buvo paplitusi daug labiau, lyginant su kitomis giminiškomis indoeuropiečių kalbomis.Reikšminiai žodžiai: Apofonija; Baltų kalbos; Etimologija; Germanų kalbos; Indoeuropiečių kalbos; Praindoeuropiečių prokalbė; Slavų kalbos; Veiksmažodis; Apophony; Baltic languages; Etymology; German languages; Germanic languages; Indoeuropean languages; Proto-Indo-Europian; Slavonic languages; Verb.