Valstybinio ir nevyriausybinio sektorių (ne)bendradarbiavimas ginant žmogaus teises Lietuvoje
LTStraipsnyje aptartas valstybės institucijų, kurioms būdingi atitinkami nacionalinės žmogaus teisių institucijos bruožai, požiūris į jų bendradarbiavimą su žmogaus teisių nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO). Pirminių šaltinių ir struktūruotų interviu pagrindu atlikta analizė rodo: valstybės institucijų požiūris į jų bendradarbiavimą su žmogaus teisių NVO nėra vientisas ir turi ryškų institucinės veiklos specifikos atspalvį, t. y. vertinant bendradarbiavimo intensyvumą, labai svarbu žmogaus teisių sritis, kurioje dirba atitinkama valstybės institucija ir žmogaus teisių NVO. Bendradarbiavimo kontekste žmogaus teisių NVO statusas taip pat yra ypatingos svarbos: valstybės institucijos noriau plėtoja socialinį dialogą su aktyviomis, patikimomis, konstruktyviai ir nuolatos sistemingai dirbančiomis NVO nei su nepatikimomis, destruktyviomis. Valstybės institucijų požiūrį į jų bendradarbiavimą su žmogaus teisių NVO galima būtų apibūdinti kaip: pakankamas versus nepakankamas; nuolatinis versus pavienis bendradarbiavimas; inicijuojamas abiejų pusių versus NVO iniciatoriai; platus versus siauras bendradarbiavimo su žmogaus teisių NVO spektras. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bendradarbiavimas; NVO; Nevyriausybinė organizacija; Valstybės institucijos; Žmogaus teisės; Cooperation; Human rights; NGO; NGOs; Non-governmental organization; Public institutions; State institutions.
ENArticle aims to present the attitude of state‘s institutions that have features of national human rights institutions (the Ombudsman for Equal Opportunities, the Ombudsman for Children Rights, the Seimas Ombudsmen, the Inspector of Journalist Ethics and the State Data Protection Inspectorate) toward their cooperation with human rights NGOs. As shown the analysis based on primary sources and structural interview, the state‘s institution‘s attitude on their cooperation with human rights NGOs is not integral one and closely related with specialization of institution, i.e. in assessing the intensity of cooperation the area of human rights where the state institution and human rights NGOs operate is crucial. In the context of cooperation the status of human rights NGOs is of great importance as well: state‘s institutions are eager to cooperate with active, reliable, permanently working NGOs, rather than the "paper one", unreliable, destructive their counterparts. In summarizing, the state‘s institutions attitude on their cooperation with human rights NGOs could be described in using several pairs of adjectives: sufficient versus insufficient; continual versus epizodical one; initiated by both sides versus NGOs initiators and broad versus narrow spectrum of cooperation with human rights NGOs. [From the publication]
