Spalva kaip velniavardžių motyvuojantis požymis

LTŠio straipsnio objektas – lietuvių tarmėse ir tautosakos tekstuose vartojami velniavardžiai, motyvaciniais ryšiais susiję su spalvą reiškiančiais būdvardžiais. Literatūroje nurodoma, kad paprastai spalvų pavadinimai kiekvienoje kalboje sudaro tam tikrą sistemą, kuri susideda iš centrinės ir periferinės dalies. Centrinei daliai priklauso vadinamieji spektro spalvų pavadinimai. Periferinė sistemos dalis kiekvienoje konkrečioje kalboje esti skirtinga, joje atsispindi tautiniai, kultūriniai ypatumai. Tyrimas atskleidžia, kad „spalvotųjų“ velnio pavadinimų motyvacija priklauso nuo keleto veiksnių: nuo personažo stereotipinio vaizdavimo tautosakos tekstuose (kūno sandaros, nešiosenos); nuo žmogaus nusakymo spalvas reiškiančių būdvardžių vediniais, pavyzdžiui, pravardiniais asmenvardžiais; nuo minėtųjų būdvardžių semantinės struktūros, jiems būdingų neigiamų konotacijų; nuo simbolinių reikšmių, kurių spalvos įgyja tradicinėje etninėje kultūroje: ši simbolika gali būti sąlygojama visai krikščioniškajai Europai būdingų vaizdinių. Velniavardžių pasiskirstymas pagal motyvuojančias realijas matyti iš pridedamos schemos. Schema rodo, kad mūsų tarmėms ir tautosakos tekstams būdingiausi enigmatiniai velnio eufemizmai, kuriuos motyvuoja achromatinės juodos spalvos pavadinimas. Kitokių šios mitinės būtybės įvardijimų, darybiškai susijusių su spektro spalvas ar gyvulio plauką reiškiančiais žodžiais, pasitaiko rečiau, jie paplitę nedidelėje teritorijoje, todėl ir laikytini periferiniais.Reikšminiai žodžiai: Velniavardžiai; Spalvų pavadinimai; Names of devil; Color names.

ENThe object of this paper is the names of devil used in Lithuanian dialects and folklore texts, which are connected by motivation relationship with adjectives denoting colour. Literary sources indicate that usually the names of colours constitute a certain system in every language, which consists of the central and peripheral parts. The names of the so-called spectrum colours belong to the central part. The peripheral part differs in every language; it reflects national and cultural peculiarities. The study reveals that motivation of “colourful” names of devil depends on several factors: the stereotypical depiction of the character in folklore texts (body constitution, outward appearance); adjective derivatives denoting colours describing a human being, e.g. nicknames; the semantic structure of the mentioned adjectives, and negative connotations typical of them; the symbolic meanings that colours acquire in traditional ethnic culture: this symbolism might be determined by images characteristic of the entire Christian Europe. A distribution of the names of devil by motivating realia is given in the scheme. It shows that enigmatic devil euphemisms, which are motivated by the name of the achromatic black colour, are most characteristic of our dialects and folklore texts. Other names of this mythic character, which are derivationally related to the words denoting spectrum colours or animal’s hair, are rarer; they are spread in a small territory, thus they are considered peripheral.