Kauno tarpukario (1918-1940) architektūros reikšmė ir galimybės vertinant šiuolaikinės paveldosaugos požiūriu

LTTarpukario Kauno (1918-1940) paveldas yra vienas iš svarbiausiųjų XX a. pirmosios pusės Lietuvos miestų architektūros modernizavimo procesų liudijimų. Dauguma šių pastatų šiandien yra prastos būklės, nepaisant jų akivaizdžios reikšmės architektūrinei tapatybei ir miesto „sielai“. Straipsnyje teigiama, kad oficialioji paveldosauga Lietuvoje nukreipta į atskirus architektūros ir miesto objektus, o skirtingos architektūros sąveikos ir junginiai yra ignoruojami. Teorinis tyrimo pagrindas - Bruno Latouro kontroversijų kartografijos koncepcija, vyraujančia šiuolaikinėje architektūros teorijoje, ir jos ryšiai su paveldosaugoje populiaria „kultūros kelio“ sąvoka. Straipsnyje aptariami galimi tarpukario Kauno architektūrinio paveldo sujungimo į vieną tinklą būdai, galintys susieti medžiaginį paveldą su nemedžiaginėmis vertybėmis (istorinėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis). Viena vertus, teminių tinklų kūrimas praturtintų oficialią paveldosaugos praktiką, kita vertus, įtrauktų tarpukario architektūros paveldą į vietos bendruomenių atminties žemėlapius. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Architektūra; Architektūros istorija; Istorija; Istorija (1918-1940); Kaunas; Kultūros paveldas; Modernizmas; Paveldo bendruomenės; Paveldosauga; Architecture; Heritage; Heritage Communities; Heritage protection; History; History (1918-1940); History of Architecture; Kaunas; Modernism.

ENThe heritage of interwar Kaunas (1918- 1940) is one of the most significant testimonies of the processes of architectural modernization of Lithuanian towns, which took place in the first half of the 20th century. Despite the obvious importance of this heritage for the architectural identity and “local spirit” of the city, a bigger part of the buildings are currently in poor condition. The article claims that the official methods of heritage security in Lithuania are mostly oriented at individual architectural and urban objects, whereas different architectural interactions and combinations are neglected. The theoretical framework of the work is based on the Bruno Latour’s conception of the cartography of controversies, prevalent in the contemporary theory of architecture, and its relation to the notion of “cultural ways”, popular in heritage security. The article discusses the possible ways of uniting the architectural heritage of interwar Kaunas into the networks, which would relate the material heritage with non-material values (historical, social and cultural). The creation of thematic networks would enrich the official practice of heritage security, on the one hand, and would incorporate the interwar architectural heritage into the memory maps of local community, on the other. [From the publication]