Vaikystės ir vaiko kaip dvasinių-kultūrinių vertybių genezė visuomenėje

LTVaikai visuomenėje yra svarbi socialinė grupė, tačiau ji dažniausiai vertinama tik kaip šalutine ir pagal amžių yra priskiriama nepakankamai socialiai subrendusių žmonių grupei, todėl ideologija jos atžvilgiu keičiasi labai lėtai. Ji dažniausiai būna grindžiama tradicinėmis sampratomis, stereotipiniu mąstymu, labiau orientuotu į praeitį nei į dabartį. Besikeičianti ir nuolat atsinaujinanti visuomene siūlo naujas dvasines - kultūrines antropocentrines orientacijas ir meta iššūkį senosioms. Tai diktuoja tam tikras visuomenės sąmonės būsenas. Straipsnyje analizuojama tradicinės ir moderniosios sąmones sankirtų nulemta vaikystės ir vaiko kaip dvasinės - kultūrinės vertybės sampratų genezė. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dvasinės-kultūrinės vertybės; Idealiosios; Kultūrinės vertybės visuomenėje; Materialiosios vertybės; Modernioji sąmonė; Socialinės grupės; Tradicinė sąmonė; Vaikas; Vaiko dvasingumas; Vaikystė; Vaikystės genezė; Vertybės; Visuomenės ideologija; Child; Child as Spiritual; Childhood; Cultural Values in Society; Genesis of Childhood; Idealistic values; Material values; Modern awareness; Public ideology; Social and cultural values; Social groups; Society ideology; Traditional awareness.

ENNew postmodern society dictates the integral anthropocentric attitude to the problems of social style of life and proposes new methodology (humanistic phenomenology) to analyse the problems. It helps the cooperation of individuals, groups and society to get more social and cultural values. In the 20th century the ideology of empathy appeared, which allowed deeper insight into the social groups that are often isolated. One of these groups is children. The problems of their empathy have not been solved up to this day, because of their exceptional position with adults' interests and expectations. Children are not self-dependent, they cannot take part in social life. In this way they are differentiated from more discriminated social groups, like women and fired workers. Because of their immaturity children cannot estimate their position and cannot inform the society about it. By the social statute children are not the main social group. Children are die group, which directly depends on social life, social structure and functions and co - operates with social institutions and instances. This group has less influence upon this structure than other groups do for this reason appear. That is why there are situations when children's institutions lose their interaction and function only in adults' interests. [Text from author]