Subjektas be tapatybės

LTStraipsnyje analizuojama Levino subjekto samprata ir su ja susiję keblumai. Ši samprata atsiskleidžia per atsiribojimą nuo fenomenologinės subjekto sampratos. Mat Levino mąstymo atveriamą perspektyvą galima įvardyti kaip postfenomenologinę perspektyvą, t.y. tokią, kuri mėgina "pasikasti" po sąmonės struktūromis ir išryškinti subjektiškumą, neredukuojamą į būtį tematizuojančią sąmonę. Tokiam subjektiškumui apibrėžti pasitarnauja ir fenomenologinės laiko sampratos transformacija. Šį atsiribojimą Levinas vykdo palaipsniui, sąlygiškai čia galėtume skirti tris etapus pagal pagrindinius jo veikalus: a) atsiribojama nuo būties neutralumo teigiant spontanišką subjekto hipostazę - įsisteigimą dabartyje (De l.existence a l.existant, Le temps et lautre); b) subjekto spontaniškumas nusakomas per juslumo plotmę, t.y. mėgavimąsi: taip atsisakoma subjekto kaip pradžios ir pagrindo teigimo, nes mėgaujamasi visada kitu, o ne savimi (Totalité et Infini); c)subjektiškumas interpretuojamas kaip juslumo pažeidžiamumas, taip užklausiant subjektiškumą kaip spontaniškumą (Autrement qu..tre ou qu-del. de .essence, Dieu, la mort et le temps). Atkreipus dėmesį į rūpimą laiko aspektą, pastebimas siekis pereiti nuo subjektiškumo, aiškinamo per patirties sinchronizavimą (toks būtų subjekto suvokimas remiantis būties pagrindu arba subjekto kaip pradžios, t.y. dabarties, teigimas), prie subjektiškumo, aptinkamo per įvykio diachroniją (subjektas kaip kaltininkas, kuris išsakomas galininko linksniu moi, anarchiškai vėluoja dabarties atžvilgiu).Reikšminiai žodžiai: Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas); Subjektas; Tapatybė; Pažeidžiamumas; Postfenomenologija.

ENThe article analyzes the concept of a subject of Emmanuel Levinas and the related problems. The concept manifests itself through dissociation from the phenomenological concept of a subject, since the perspective, revealed by Levinas’s thinking could be defined as post-phenomenological, i. e. the perspective, which makes attempts to undermine the structures of consciousness and highlight the subjectivity, which is not reduced to the consciousness, thematizing the subsistence. Such subjectivity can also be defined by the transformation of the phenomenological concept of time. The dissociation is performed gradually, the following three stages according to Levinas’s main works can be conditionally distinguished: a) dissociation from the neutrality of subsistence by stating the spontaneous hypostasis of the subject – establishment in the present (De l.existence a l.existant, Le temps et lautre); b) spontaneity of the subject via the plane of sensitivity, i. e. indulgence, which refuses the statement of the subject as the beginning and the basis, since the indulgence covers the other but not oneself (Totalité et Infini); c) interpretation of subjectivity as vulnerability of the sensitivity, thus questioning the subjectivity as spontaneity (Autrement qu..tre ou qu-del. de .essence, Dieu, la mort et le temps). Upon drawing the attention to the time aspect, the striving for transition from subjectivity, construed through synchronization of the past (which would be the perception of the subject on the basis of subsistence or statement of the subject as the beginning, i. e. the present) to the subjectivity, observed during the diachrony of the event (the subject as the causer, defined in the accusative case moi, is anarchically late with regard to the present) can be noticed.