Tikinčiųjų pasipriešinimas bažnyčių veiklos varžymui Lietuvoje 1944-1953 metais
LTPradėjęs Lietuvoje įgyvendinti antibažnytinę politiką, beįsitvirtinantis sovietų režimas susidūrė su pastebimu Bažnyčių vadovų bei tikinčiųjų pasipriešinimu. Maždaug 1944-1948 m. pasipriešinimo iniciatyva priklausė dvasininkams ir Bažnyčių vadovams, jie reagavo į režimo pastangas eliminuoti Bažnyčias iš viešojo gyvenimo, nusavinti bažnytinę nuosavybę ir kt. 1948 m. įvykdžius bažnyčių ir kulto tarnautojų registraciją, kurią lydėjo dvasininkų terorizavimas ir suėmimai, dvasininkijos pasipriešinimas susilpnėjo, tačiau savo teises aktyviau ėmė ginti tikintieji – 1948-1953 m. beveik visi Lietuvos bažnyčių parapijiečiai protestavo prieš tiesiogiai juos palietusius diskriminacinius valdžios sprendimus. Efektyviai priešintasi RKRT įgaliotinio B. Pušinio planams radikaliai mažinti veikiančių įvairių konfesijų šventovių skaičių, palikti jas be nuolatinių kunigų. Mažų bažnytkaimių, miestelių tikinčiųjų bendruomenės buvo solidaresnės, aktyvesnės. Skundus valdžios institucijoms daugelyje vietų pasirašė šimtai žmonių, juos siuntė ir žemiausios grandies sovietinis aktyvas – kolūkių pirmininkai, apylinkių deputatai, tikriausiai turėję iliuzijų dėl sovietų režimo religinės politikos. Antireliginei politikai priešintasi tik legaliais būdais, nevengiant naujosios retorikos apie stalininės konstitucijos garantuotas teises, t.y. bažnytinių interesų gynimas nesietas su paties režimo kritika. Sovietinis režimas sėkmingai slopino pasipriešinimo mastą: nepasitenkinimas buvo nukreipiamas bevaisio susirašinėjimo su akštesnėmis instancijomis kryptimi, dėl informacijos blokados visi nepasitenkinimo reiškiniai liko lokaliniais ir negalėjo turėti socialinių pasekmių. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Antireliginė politika; Ateizmas; Bendruomenė; Katalikų pasipriešinimas; Neginkluotas pasipriešinimas; Protesto laiškai; Sovietinė okupacija; Sovietų režimas; Viešasis gyvenimas; Anti-religious policy; Atheism; Chatholic resistance; Congregation; Petitions; Public life; Soviet occupation; Soviet regime; Unarmed resistence.
ENIn its pursuit of the anti-church policy the Soviet regime which was gaining strength in Lithuania faced obvious resistance from Church hierarchs and the congregation. In the period from around 1944 to 1948 the opposition was mostly initiated by the clergymen and Church hierarchs who reacted to the attempts of the regime to eliminate the Church from public life, expropriate church property, etc. In 1948 following the registration of churches and servants of the cult accompanied by repressions and arrests of the priests, resistance of the clergy withered away, however, the congregation got involved into more active defence of their rights - in 1948-1953 parishioners of almost every church in Lithuania protested against the discriminatory decisions of the authorities that had direct impact on them. Representative of the Council for the Affairs of Religious Cults B. Pušinis' plans to drastically decrease the number of churches of various confessions and strip them of permanently serving priests evoke effective opposition. Congregations of small villages and towns manifested more solidarity and activeness. Petitions to institutions of the government were signed by hundreds of people including lowranked Soviet activists such as kolkhoz chairmen and district deputies who obviously still had illusions about the religious policy of the Soviet regime. Opposition to the ant-religious policy was organized in an exceptionally legal manner and even included modern rhetoric about the rights guaranteed in Stalin's constitution, i.e. the defence of church interests did not imply critique of the regime. The Soviet regime was successful in its attempts to suppress the scope of the opposition as the discontent was channelled off to fruitless correspondence with high-ranked institutions and due to the blockade of information all manifestations of dissatisfaction remained on the local level and could not have any social consequences. [From the publication]
