Tapatybė ir identifikacija XIX amžiaus istorijos tyrimuose: teorinis aspektas

LTStraipsnyje siekiama išspręsti teorinį uždavinį, nužymėti naują XIX a. imperinės visuomenės tyrimų perspektyvą. Pagrindinis klausimas, į kurį siekiama atsakyti – ar tapatybės konstruktas yra pankankamai adekvatus, kad jo panaudojimas leistų praturtinti istorijos tyrimų analitinius instrumentus. Kitas uždavinys – išsiaiškinti, kaip dabartinėje istoriografijoje sprendžiamas socialinės tapatybės klausimas XIX a. imperinės visuomenės kontekste. Socialinės tapatybės konstravimo, įsitvirtinimo ir raidos procesas imperiniu laikotarpiu vertinamas atsižvelgiant į tris socialinės tapatybės darybos perspektyvas: „tapatybės administravimą“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko imperijos valdžia, palaikiusi visuomenės luominę struktūrą, o jai pradėjus irti, dėjusi pastangas kurti naujus valdinių tapatybės kriterijus, naudoti savus jų identifikacijos kodus; „vidinį“ tapatybės konstravimą, kai jam daro įtaką kolektyvinės pastangos ir įsivaizdavimai; tapatybės konstravimą kaip atsaką į „išorinį“ spaudimą. Tapatybės konstrukto raida aptariama remiantis M. Castellso teoriniu modeliu, kurį sudaro įteisinamasis tapatumas, pasipriešinimo tapatumas ir kuriamasis tapatumas. Šiuo modelio pagrindu paremtos istoriografinės problemos, susijusios su asmeninės tapatybės Rusijos imperijos visuomenėje analize. Straipsnyje aptariamas istoriografinis supratimas, susijęs su ikimoderniosios ir modernizėjančios imperijos visuomenės struktūrų vertinimu, imperijos narių formalios ir neformalios socialinės tapatybės apibrėžimo praktika bei instrumentų, naudotų išsiaiškinti narių asmeninę tapatumo, pokyčius. Taip pat straipsnyje aptariama kolektyvinės socialinės tapatybės problema ir iškeliamas klausimas: kaip didelės grupės, atstovaujančios skirtingus socialinius sluoksnius, nariai konstruoja asmeninės tapatybės problemą.Taip pat straipsnyje analizuojamas kolektyvinės asmeninės tapatybės integravimasis ir išorinių įtakų, politinio, ekonominio, socialinio ir kultūrinio spaudimo, poveikis įteisinamajai socialinei tapatybei, analizuojamos jos pasikeitimo į pasipriešinamąją ir kuriamąją socialines tapatybes XIX a. antrojoje pusėje priežastys. Tapatybės konstrukto naudojimas tiriant XIX a. Rusijos imperijos istoriją sukėlė intelektines provokacijas, išsiliejusias į diskusijas, kuriose tapatybės konstruktas ne tik nepaaiškėjo, bet įgijo „minkštas“ formas, kol galiausiai prieita išvados, kad tapatybės kaip analitinės kategorijos naudojimas palieka daug neatsakytų klausimų. Kita vertus, tapatybės konstrukto naudojimas pasiteisina, kai bandoma rasti atsakymą į klausimą, kaip, nepaisant imperinio spaudimo, visuomenės grupės sugebėjo rasti kelią į savarankišką egzistavimą, panaudodamos įvairių tapatybių (socialinės, kultūrinės, tautinės) išteklius. Straipsnyje susitelkiama ties socialinės tapatybės konstrukto panaudojimu istoriografijoje, gerai suvokiant, kad socialinė tapatybė neegzistavo „grynuoju pavidalu“, buvo glaudžiai susijusi su kultūrine ir tautine tapatybėmis. Tačiau daroma prielaida, kad tokia prieiga leidžia pirmiausia išsiaiškinti problemas, susijusias su tapatybės analitinės kategorijos panaudojimu XIX a. istorijos tyrimuose. Šiuo laikotarpiu socialinės tapatybės klausimą aktyviai sprendė tiek valdžia, tiek visos visuomenės grupės. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Istoriografija; Kuriamoji tapatybė; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija; M.Castells; Modernizacija; Rezistencinė tapatybė; Rusijos imperija (Russian Empire); Socialinė struktūra; Socialinė tapatybė; Tapatybė; Tapatybės administravimas; Visuomenė; Administration of identity; Construction of identity based on responce to the external pressure; Historiography; Identity; Internal construction of identity; M.Castells; Modernisation; Russian empire; Social identity; Social structure; Society; Territorial of the Grand Duce of Lithuania.

ENThe aim of this article is to solve a theoretical task, i.e. to offer a new perspective for the research of the imperial society of the 19th century. The main question that the author strives to answer is whether the construct of identity is adequate enough to assure that its employment enriches the analytical instruments of historical research. Another task is to find out how contemporary historiography deals with the issue of social identity in the context of the history of the 19th century. The process of construction, entrenchment and development of social identity in the imperial period is assessed with regard to the following three perspectives in the construction of social identity: "administration of identity" where the main role was secured for the leadership of the Russian Empire which supported the structure of the society based on estates and with its decline made every effort to create new criteria for the identity of its subjects; "internal" construction of identity which is affected by collective efforts and imaginations; construction of identity based on response to the "external" pressure. The evolution of the construction of identity is discussed on the grounds of M. Caslells' theoretical model which consists of legitimizing identity, resistance identity and project identity. The key historiographic issues related to the analysis of social identity in the society of the Russian Empire are posed on the basis of the said model. The article dwells on historiographic concepts related to the assessments of the structure of the pre-modem and modernizing imperial society, definition practices of the formal and informal social identity of the imperial subjects and changes of the instruments used for social identification of the said subjects. The author also discusses the issues of collective social identity and poses the question how members of a large group representing different social strata tackle the problem of s.Besides, the article offers analysis of the integral collective social identity and addresses the issue of the impact that political, economic, social and cultural pressure had on the legitimizing identity, analyses the nature of its transformation to the resistance and project social identities in the second half of the 19th century. The employment of the construct of identity in the historical research of the Russian Empire in the 19th century evoked intellectual provocation which spilled over into discussions in the course of which the construct of identity did not develop but assumed "soft" forms and which ultimately resulted in the conclusion that the use of identity as an analytical category leaves plenty of unanswered questions. On the other hand, the employment of the construct of identity facilitates the search for clues how despite the imperial pressure groups of the society managed to find way to independent existence making use of the resources of various (social, cultural, national) identities. The author of this article focuses on the usage of the construct of social identity in historiography being well-aware of the fact that social identity did not exist in its "absolute form" and was closely interrelated with cultural and national identities. However, an assumption is made that such approach allows the identification of problems related to the employment of the analytical category of the identity in the historical research of the 19th century. In the period in question both - the authorities and all groups of the society were actively dealing with the issue of social identity.[...]. [From the publication]