Tankumynas. Erdvė, lytis ir šventybė Czesławo Miłoszo poezijoje

LTMedžiai ir girios užima svarbią vietą Czesławo Miłoszo poetinėje vaizduotėje. Nepaisant akivaizdaus sąvokų „medis“ ir „miškas“ semantinio artumo ir su jais susijusios leksikos laukų, Miłoszo kūryboje medžiai savo stipriu individualumu ir konkretumu dažnai išstumia mišką iš poetinio regėjimo lauko. Tačiau Miłoszo miške svarbesnį vaidmenį atlieka pati miško erdvė, o ne medžiai, kurie ją sudaro. Šis paradoksas labiausiai išryškėja kalbant apie mišką-tankumyną, užimantį svarbiausią vietą poeto erdvinėje vaizduotėje. Tankus miškas tampa uždaros erdvės, paslaptingos, uždraustos vietos archetipiniu pavyzdžiu. Tankaus, neįžengiamo miško motyvas Miłoszo kūryboje kuria kitokį prasmių ir vaizduotės lauką nei medžio vaizdas. Svarbų vaidmenį čia turi medžioklės motyvas ir daugybė su ja susijusių terminų bei žodžių. Poeto eilėraščiai originaliai praturtina tradicinį locus amoenus („malonios vietos“) repertuarą. Miłoszas iš A. Mickevičiaus kūrybos perėmė gūžtelyno vaizdinį ir su juo susijusį medžioklės motyvą, o klasikiniam arkadiškosios erdvės vaizdui suteikė dinamiškumo ir veiksmo. Šie motyvai, paženklinti erotiškumo, epifaniškoje Miłoszo kūryboje simbolizuoja intelektinį, emocinį ir fizinį poeto siekį pažinti bei nuolatinį troškimą suvokti būties esmę, susivienyti su visa kūrinija. Nors Miłoszo kūryboje nesyk regimi poetiniai idiliškų sodų ir rojaus pievų vaizdai, tačiau jo poetinis alter ego, veikiantis tose erdvėse, nėra lytiškai neutralus sodininkas ar piemuo, bet tipiškas „vyriškasis“ medžiotojas, kuris nepailstamai tyrinėja ir atranda kaskart naują, paslaptingą „moterišką“ vidų.

ENTress and woods occupy an important place in Czesław Miłosz’s poetical imagination. Despite the obvious semantic affinity of the notions “tree” and “wood” and the related lexical fields, in Miłosz’s works trees often oust wood from poetical sight by their strong individuality and concreteness. However, in Miłosz’s wood a more important role is played by the space of wood rather than trees. This paradox becomes more evident when talking about a thickset wood that occupies the key place in the poet’s spatial imagination. A thickset wood becomes an archetypal example of a close space, a mysterious and forbidden place. The motif of a thickset wood in Miłosz’s works creates a different field of meanings and imagination than the image of a tree. An important role is played by the motif of hunting and many related terms and words. The poet’s verses originally enrich the traditional locus amoenus (“pleasant place”) repertoire. Miłosz took over from Mickiewicz the image of a kernel of a thicket and the related motif of hunting and provided dynamism and action to the classical image of Arcadian space. In the epiphanous works of Miłosz these motifs, marked by eroticism, symbolise the intellectual, emotional and physical poet’s aim to know and his constant craving to perceive the essence of existence and become united with all creation. Although Miłosz’s works often contain the poetical images of idyllic gardens and heavenly meadows, his poetical alter ego acting in those spaces is not a sexually neutral gardener or shepherd but rather a typical “masculine” hunter who restlessly explores and discovers a new and mysterious “feminine” inside.