Ironiškoji miško erdvė Įsos slėnyje

LTCzesławo Miłoszo romano „Įsos slėnis“ gyventojai yra medžiotojai ir girininkai, o pagrindinis veikėjas – vaikas, kurio augimą ženklina požiūris į miško erdvę. Straipsnyje aiškinamasi, ar miško erdvę romane galime pavadinti ikoniška, o medį – ikona. Tikrinama hipotezė, kad „Įsos slėnio“ miško erdvė dar nėra ikoniška, bet siekia tokia būti, ir šį siekį galima įžvelgti pagrindinių herojų – Tomo ir Baltazaro – veiksmuose. Ikona ir akis yra neatskiriamai susijusios, žmogaus kaip „pasaulio akies“ apibrėžimas randamas klasikiniuose veikaluose apie ikoną. Pasaulis vaiko akims atsiveria kaip paveikslas, pilnas įvairiausių koncentruotų detalių, į kurias galima įeiti. Tokia erdvė yra uždara, turi rėmus, primena filmo kadrą, apribojantį, o kartu ir koncentruojantį regėjimą. Pasaulio stebėjimą tokiame kadre (medyje, taip pat perle, gintare, stiklo rutulyje, vandens laše, bijūne, granato sėklytėje ir daugelyje kitų pasaulio dalelių) pats poetas interpretuoja kaip poetinio pasaulio regėjimo ar netgi buvimo poetu definiciją. Svarbiausia ikonos determinantė – bandymas eliminuoti laiką erdvės naudai. Ikona suvokiama visų pirma kaip kitokio žiūrėjimo į pasaulį, kitokios perspektyvos strategija. Taip pat labai svarbus ir kitas momentas - kai įeinama į tos atnaujintos, kondensuotos tikrovės vidų; arba, kaip sako ikonologai, „perspektyvos inversijos“ momentas. Ikona geba žvelgti į daiktą, bet tuo pat metu per daiktą ir už daikto į jo meta- arba proto- daiktą. Toks simbolinis medis romano erdvėje nepasirodo. Nei Tomui, nei Baltazarui medžio ikonos realizuoti nepavyksta.

ENThe characters of Cz. Miłosz’s novel “Įsos slėnis” [The Issa Valley] are hunters and foresters, and the main character is a child, whose growth is marked with the attitude towards the forest. The article attempts to find out whether the forest area in the novel can be referred to as an iconic area, and the tree – as an icon. The hypothesis claiming that the forest area of “The Issa Valley” is not iconic yet, but seeks to be such is verified, and this aspiration can be observed in actions of the main characters – Tomas and Baltazaras. The icon and the eye are interrelated, and the definition of man as “the eye of the world” is discovered in classical works about icon. Through the child’s eyes, the world is revealed as a picture full of details, which one can enter into. Such an area is closed; it has its frames and resembles a shot in a movie limiting and at the same time concentrating one’s sight. The poet himself interprets such a world observation within such a shot (in a piece of tree, pearl, amber, glace, a water drop, a seed of pomegranate and many other particles of the world) as the definition of the poetic world perception and being a poet. The key determinant of the icon is the effort to eliminate time in favour of space. The icon is perceived as another observation of the world, another perspective. Another very important moment is the moment of entering into the renewed and condensed reality, or, as iconologists say, the moment of “perspective inversion”. The icon is able to observe an item at the same time observing through it or beyond it, i.e. its meta- or proto- item. Such a symbolic tree is not present in the space of the novel. Neither Tom nor Baltazar manage to successfully realise the icon of the tree.