Miłoszas ir pagonybė

LTStraipsnyje aptariami pagoniški motyvai Czesławo Miłoszo kūryboje, kurie paprastai praleidžiami ir sumenkinami kaip mažiau svarbūs, marginalūs. Dvasinis ryšys su senąja lietuvių religija yra esminga Miłoszo religinės vaizduotės dalis. Straipsnyje analizuojami 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio Miłoszo eilėraščiai „Užburtasis Gucio“, „Miestas be vardo“, „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“ bei „Himnas apie Perlą“. Tuometinis Miłoszo dvasingumas – tai intensyvūs religiniai ieškojimai, paremti gausia teologinių tekstų lektūra; šių ieškojimų įrodymas yra ne tik „Ulro žemė“, bet ir pradėti Biblijos vertimai. Pagoniškoji daugiakultūrės Miłoszo dvasios dalis jo kūryboje atlieka kelias svarbias funkcijas. Pirmiausia, tai vienas iš tapatybės projektų. Pagonybė Miłoszui taip pat buvo pabėgimas nuo prievartinio tautinio lenkų katalikiškumo, grįžimas nuo dirbtinumo prie pirmykščio natūralumo, lenkiškumo akiračių praplėtimas. Kaip Mickevičiaus mokinys ir tam tikra prasme jo paveldėtojas, Miłoszas laikėsi „Vėlinėse“ atskleistos slavų dvasios kaip krikščionybės ir pagonybės konglomerato koncepcijos. Tikėjimas dvasiomis, metempsichozė ir paprotys maitinti mirusiuosius kapinėse – dvasingumo elementai, buvę artimi ir Miłoszui. Pagoniškoji Miłoszo vaizduotės dalis – taip pat savotiška pagarba gimtajai žemei. Dvasiniams Miłoszo ieškojimams, susijusiems su pagoniškais pradmenimis, būdingas kaip tik toks bėgimas nuo išsipildymo, šiuo atveju – metafizinio. Kai pradeda slėgti krikščionybės „korpusas“, jis nusisuka nuo jo ir atsigręžia į vandens žaltį bei lietuviškus saulės simbolius aplink kryžiaus centrą.

ENThe paper discusses Pagan motifs in the works of Czesław Miłosz, which are usually skipped and understated as less important and marginal. A spiritual relationship with the old Lithuanian religion is the essential part of Miłosz’s religious imagination. The paper analyses Miłosz’s poems of the 1960s–1970s: “Gucio zaczarowany” [Gucio Enchanted], “Miasto bez imienia” [City without a Name], “Gdzie slonce wschodzi i kedy zapada” [Where the Sun Rises and Where It Sets] and “Hymn o Perle” [The Poem of the Pearl]. Miłosz’s spirituality covers intensive religious quest based on abundance of textological texts; the proof of this quest is not only “Ziemia Ulro” [The Land of Ulro] but also the started translations of the Bible. The Pagan part of Miłosz’s multicultural soul performs several important functions in his creation. It is primarily one of the identity projects. Miłosz considered Paganism an escape from the enforced national Polish Catholicism, a return from artificialness to primeval naturalness and expansion of the horizons of Polishness. Being a pupil of Mickiewicz and in a sense his successor, Miłosz followed the spirit of Slavs revealed in the poem “Zaduszki” [All Souls’ Day] as the concept of conglomerate of Christianity and Paganism. Belief in spirits, metempsychosis and the custom to feed the dead in the cemetery are the elements of spirituality that were close to Miłosz as well. The Pagan part of Miłosz’s imagination is also kind of respect for his homeland. The spiritual quest of Miłosz, related to Pagan elements, could be characterised by namely this runaway from realisation, in this case a metaphysical one. When the “bulk” of Christianity starts pressing, he turns away from it to a water snake and Lithuanian symbols of the sun around the centre of the cross.