Požiūris į Rusiją Czesławo Miłoszo - "Paskutiniojo LDK piliečio" - eseistikoje

LTNagrinėjant Cz. Miłoszo esė, knygas, straipsnius mokslinėje ir visuomeninėje publicistikoje bei interviu darbe siekiama išsiaiškinti Rusijos temos raidą bei jos reprezentacijos logiką Cz. Miloszo darbuose, bandoma atsakyti į klausimus, kokiomis aplinkybėmis iškyla Rusijos tema, kaip ji yra apmąstoma, su kokiais vardais siejama, kaip kinta ir kokių rezultatų ši tema pasiekia vėlyvuose Cz. Miloszo tekstuose. Pažymima, kad F. Dostojevskio rusocentriškai visatai Cz. Miłoszas priešpriešina provinciją - buvusias LDK žemes, jų nacionalinę ir konfesinę įvairovę. Autorės teigimu, tragiškąją F. Dostojevskio dilemą tarp tikėjimo ir tiesos, kuri rusų rašytoją stūmė jo mesianistinių ir šovinistinių idėjų link, Cz. Miłoszas sprendė dėdamas viltis ne į tikėjimo, bet į mokslo permainas. Akcentuojama organiška Rusijos temos prigimtis Cz. Miłoszo tekstuose: svarstymai apie Rusiją, šių svarstymų intencijos ir pobūdis išaugo iš patirties - konkrečios geografinės erdvės, kalbos, kultūros pažinimo, iš autentiško santykio su šiais patirties fragmentais, ir įsiliejo istoriosofinius apmąstymus, išprovokuotus tiek asmeninės lemties, tiek XX a. Europos likimo. Ši konkreti erdvė - tai Vilnius, tuometinės Lenkijos Rytų sritis, arba dabartinės Lietuvos sostinė ir jos apylinkės. Daroma išvada, kad natūrali ir drąsi Cz. Miłoszo minties slinktis Rusijos kryptimi galėtų būti atspirties taškas, ir lietuviams įvertinant XX a. istorijos patirtį.

ENWhen analysing Ch. Miłosz’s essays, books, articles in scientific and social publications and interviews at work, the author of the article seeks to define the development of the theme of Russia and logics of its representation in Cz. Miłosz’s works, to find out under what circumstances the theme of Russia was raised, the way it was analysed, what names it was linked to, how it changed and what results it achieved in later Cz. Miłosz’s texts. The article notes that Cz. Miłosz opposes F. Dostoyevsky’s Russian centred universe with his province – former lands of the GDL, their national and confessional variety. The author claims that Cz. Miłosz solved F. Dostoyevsky’s tragic conflict between the belief and the truth, which pushed the Russian writer towards his messianistic and chauvinistic ideas, by believing in changes of science, not of beliefs. The organic nature of the Russian theme in Cz. Miłosz’s texts is emphasised: his contemplations about Russia, their intentions and nature which had stemmed from his experience – perception of a specific geographic area, language, culture, from authentic relations with these fragments of experience, and grew into historiographical contemplations caused by his personal fate as well as by the fate of the whole Europe. This specific area is Vilnius, the then eastern territory of Poland or the current capital of Lithuania and its environs. The author concludes that the natural and bold flow of Cz. Miłosz’s thought towards Russia could also serve as a starting point for Lithuanians to assess the historical experience of the 20th c.