Vilniaus geopoetika: Czesławo Miłoszo poema Miestas be vardo ir jos rankraščiai

LTStraipsnyje, skaitant pagrindinį Czesławo Miłoszo poetinį kūrinį apie Vilnių „Miestas be vardo“, bandoma atsakyti, kuo Vilniaus erdvės specifika buvo Miłoszui svarbi, kaip ji reflektuojama ir reiškiama, stebėti, kaip kuriasi dialogas tarp asmens ir miesto. Miłoszo tekste kuriama jungtis tarp labai konkrečių, jusliškų erdvės bei istorinio laiko patyrimų ir poetinės ar metafizinės prasmės. Tai visuminė erdvės poetika, kuri pasirodo kaip labai intensyvus ryšys tarp sąmonės ir gyvenamojo pasaulio, šiuo atveju – istorinio miesto, Vilniaus. Santykiui su Vilniumi būdinga empatiškoji atmintis: miesto erdvė personalizuojama, ryšys su ja tampa intersubjektyvus. Tokioje intersubjektyvioje akivaizdoje su miestu vyksta paties subjekto dvasinis virsmas, vidinė transformacija. Todėl Miłoszo Vilnius itin polifoniškas, tačiau nėra tik klajūniškų, fragmentiškų kultūros diskursų rezginys, tik daugiakultūris palimpsestas, kuriam pažinti pakanka intelektualios ir kritiškos erudicijos. Miesto poemos centre – žemės vaizdiniai, mirties-atgimimo ciklo, katarktiško gyvybės perėjimo į naują etapą, dvasinio virsmo prasmės. Taigi Miłoszo urbanistinė poetika iš tikrųjų pasirodo kaip geopoetika, kurioje autentiškas vietos ir „aš“ ryšys tampa kelrodžiu moderniai sąmonei, išgyvenančiai praradimo, susvetimėjimo ir istorijos absurdo dramą. Savasis miestas patiriamas kaip kultūros ir istorijos žemė, subrandinanti ir egzistenciškai išbandanti, suvienijanti ir naujomis formomis atkurianti skirtingus pradmenis. Joje galima iš naujo įsišaknyti, vėl įžengti į šį miestą kaip į autentiško likimo vietą.

ENFocusing on Czesław Miłosz’s main poetical work about Vilnius “Miasto bez imienia” [City without a Name], the paper attempts to answer in what the specificity of Vilnius space was important to Miłosz, how it is reflected and expressed, and to observe how a dialogue between a person and a city is born. Miłosz’s text creates a connection between very specific sensual experiences of space and historical time and the poetical or metaphysical meaning. It is the integral poetics of space, which shows the intensity of the relationship between consciousness and the real world, in this case – a historical city, Vilnius. Empathic memory is typical of the relationship with Vilnius: the city space is personalised, and the relationship with it becomes intersubjective. Facing this intersubjectivity, a spiritual internal transformation of the subject takes place. Therefore, Miłosz’s Vilnius is particularly polyphonic; however, it is not just a plexus of nomadic fragmentary cultural discourses, a multicultural palimpsest that can be known just from intellectual and critical erudition. The poem about the city focuses on the images of the earth, the death-rebirth cycle, cathartic passage of life into a new stage and the meaning of spiritual transformation. Thus Miłosz’s urban poetics actually appears as geopoetics, in which the authentic relationship between the location and “self” becomes a signpost to modern consciousness which experiences the drama of loss, alienation and historical absurd. Own city is experienced as the land of culture and history, which matures and existentially challenges, unites different elements and recreates them in new forms. One may root anew in this land and enter the city as the place of authentic fate.