Asmeninė Miłoszo Vilniaus istorija

LTStraipsnyje nagrinėjama Vilniaus tema Czesławo Miłoszo kūryboje. Pažymima, jog Cz. Miłoszo santykis su Vilniumi buvo ypatingas pirmiausia dėl to, kad poetas šiame mieste praleido penkiolika metų, čia praėjo jo vaikystė ir jaunystė, mokyklos ir universiteto laikai. Autorė mano, kad dėl to kūrybinis santykis su Vilniumi Cz. Miłoszui tapo asmenine pareiga ir asmeninės skolos grąžinimu, paties Cz. Miłoszo apibūdinimu, miesto iššaukimu iš „nebūties”. Pažymima, kad Vilniaus vaizdiniai ir patirtys Cz. Miłoszui klojosi kaip skirtingų istorinių laikų ir mito klodai. Teigiama, kad Cz. Miłoszo Vilniaus vaizdinių paradoksas atsiveria tarp realybės, tikslios deskripcijos ir mito bei magiškumo. Cz. Miłoszo kūryboje išskiriami trys pagrindiniai diskursai, kurie priklauso nuo to, kur subjektas-autorius buvo įsikūręs. Autorė sieja juos su trimis poeto gyvenimo laikotarpiais: tarpukario Vilniaus laikotarpiu (vaikyste ir jaunyste), emigracijos laikotarpiu ir paskutiniojo XX a. dešimtmečio sugrįžimais į jaunystės miestą. Analizuojamas kiekvienas laikotarpis, atskleidžiant, kaip skirtingu metu modifikuojamas poeto santykis su miestu ir kaip sudėliojamos istorinės jo paveikslo detalės. Teigiama, kad tarpukario Vilniaus paveikslas pasižymėjo decentralizuojančia, antiintegracine perspektyva, priimančia įvairiai susijusių etnosų ir kultūrų sambūvį, o paskutiniųjų sugrįžimų į Vilnių metu pasikartoja dar jaunystėje Cz. Miłoszui svarbios problemos - polemika su nacionalistais, ir lenkais, ir lietuviais, nuogąstaujant dėl ekspansyvių patriotizmo tendencijų.

ENThe article analyses the theme of Vilnius in Czesław Miłosz’s works. The author notes that Czesław Miłosz’s relations with Vilnius were special primarily due to the fact that the poet had spent fifteen years in the city, i.e. his childhood and youth, school and university years. The author believes that this was the reason why his creative relations with Vilnius transformed into his personal obligation, which he himself defined as calling the city from “non-existence”. The author notes that images and experiences of Vilnius developed for Cz. Miłosz as layers of various historical times and myths. The paradox of Cz. Miłosz’s images of Vilnius is revealed among the reality, accurate description and magic. Cz. Miłosz’s works have three discourses, which depend on the place of settlement of the subject-author. The author of the article relates them to three periods in his life: interwar Vilnius (childhood and youth), emigration and the return to the city of youth in last decade of the 20th c. Each of these periods is analysed by revealing the way the poet’s relation with the city modifies during each of these periods and the way historical details of its picture are set. The author claims that the picture of interwar Vilnius was characterised with a decentralised and anti-integration prospect, accepting the co-existence of related ethnos and cultures, and during Cz. Miłosz’s last returns to Vilnius, the problems relevant during his youth, i.e. polemics with nationalists, Poles, and Lithuanians over expansive patriotic tendencies, re-emerged.

• Czeslawas Miloszas ir etninio neapsisprendimo projektas / Stanislovas Mostauskis. Tautinės mažumos Lietuvoje: virsmai ir atmintys / sudarytojas Aivaras Stepukonis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014. P. 72-83, 263.
• Nuotolis, istorinė atmintis ir Czesławo Miłoszo tapatybės paieškos / Sfanislovas Mostauskis. Kultūrologija. 2014, t. 19, p. 630-641, 682-683. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014. P. 630-641, 682-683.