Lietuvos erdvės distancija kaip Czesławo Miłoszo dvasinės biografijos elementas

LTCzesławo Miłoszo kūryboje erdvės sąvoka pasitelkiama itin dažnai ir įvairiuose kontekstuose. Nauji emigraciniai taškai, keičiantys rašytojo erdvę jo paties atžvilgiu, ne tik nėra fiziškai ištrinami nuo pasaulio paviršiaus, bet persidengia su vaikystės šalies topografija ir suauga į vieną. Tremtis perkelia pagrindinį įsišaknijimo centrą iš vienos geografinės vietos į kitą ir taip sukuria du nepriklausomus, tačiau glaudžiai susijusius centrus. Tai atveria įdomius identifikacijos procesus ir poetinės raiškos metafizinį matmenį. Pagrindinė erdvės apibrėžtis grindžiama tuo, kas yra viršuje ir apačioje. Šiuolaikiniai erdvės suvokimo pokyčiai griauna simbolinę vertikalę, pagal kurią žmonija šimtmečiais atrasdavo savo egzistavimo prasmę. Tai tam tikra poetinio vaizdavimo forma, kurią galima pavadinti antigravitacine arba antžemine. Hierarchinio erdvės pojūčio nykimas turi įtakos laiko suvokimui. Skirtingai nei protėviai, subjektas savęs neprojektuoja nei į tolimą praeities, nei į ateities laika; jo laikas yra dirbtinai ribojamas, sukapotas, atomizuotas kaip ir jo aplinka. Miłoszui rašant apie vis labiau erdvėje ir laike tolstančius Lietuvos kraštovaizdžius randasi tam tikra intymumo tonacija. Pakeleivio ir praeivio laikysena įtemptai rungiasi su sėslaus, suaugusio su artimiausia aplinka žmogaus figūra. Poetas nuolat ieško kokio nors centro savyje ir už savęs, ašies, aplink kurią galėtų atkurti savo egzistenciją. Šie gimtosios žemės atminties bandymai intensyviausi poemoje „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“; vėlesnėse poezijos knygose jie kinta, bet tokio laipsnio jau nebepasiekia.

ENThe notion of space in Czesław Miłosz’s works is used very often in different contexts. New points of emigration which change the writer’s space with regard to himself are not only physically undeleted from the map of the world, but overlap with the topography of the country from the childhood and grow into one. Exile relocates the main centre of rooting from one geographical location to another, thus creating two independent yet closely related centres. This opens up interesting identification processes and the metaphysical dimension of poetical expression. The main definition of space is based on what there is on the top and at the bottom. Modern changes in the perception of space destroy the symbolical vertical according to which humankind discovered the meaning of their existence through ages. It is a certain form of poetic depiction which could be named anti-gravitational or above-ground. Disappearance of the hierarchical sense of space influences the perception of time. Unlike ancestors, the subject does not project himself to distant past or future; his time is superficially restricted, chopped and atomised like his environment. When Miłosz writes about Lithuanian landscapes that increasingly become distant in space and time there appears a certain tonality of intimacy. The bearing of a fellow-traveller and a passer-by tensely competes with the figure of a sedentary man who is grown into the closest environment. The poet constantly searches for some centre within and outside himself, an axis around which he could recreate his existence. These attempts of the homeland memory are most intensive in the poem “Gdzie slonce wschodzi i kedy zapada” [Where the Sun Rises and Where It Sets]; they change in subsequent poetry books yet never reach the same intensity anymore.