Gimtinės ieškojimas Ulro žemėje

LT„Ulro žemę“ galima laikyti svarbiausiu Czesławo Miłoszo poetikos traktatu, kurioje rašytojas pateikia savo dvasinę biografiją. „Ulro žemėje“ driekiasi trys ryškesnės teminių metmenų gijos: susikalbėjimo ir nesusikalbėjimo atvejai bei variantai; autentiškumo, nuoširdumo, impulsyvumo ir savikontrolės, racionalumo, disciplinos priešprieša; esmingo, gilaus, reikšmingo santykis su tuo, kas paviršutiniška, banalu, be svorio. Miłoszo poetiniame pasaulyje ne bendravimas perduoda žinojimą, bet nebylus, iš giliosios egzistencinės patirties kylantis žinojimas tampa susikalbėjimo sąlyga. Šis neverbalinis žinojimo matmuo yra viena svarbiųjų Miłoszo kūrybos temų. Fenomenologinę susikalbėjimo problematiką dar papildo istorinės atminties skausmai. Vienijantis žinojimas yra paveldimas. Jo šaknys ten, kur asmeninė atmintis įsipina į bendruomeninę, o mito gelmes sudrumsčia istorijos sūkuriai. Ties simboline šio vienijančio žinojimo riba užsiveria ir susikalbėjimo erdvė. Pagrindinis Miłoszo traktato veikėjas – moderniojo žmogaus sąmonė, nuolat svyruojanti tarp dviejų pasaulių, negalėdama galutinai įsitvirtinti nė viename iš jų. Abiem atvejais kalbama apie simbolines erdves. Vienapus – Niutono dėsniais aprašoma begalinė erdvė, kurioje neįmanoma rasti tvirto atskaitos taško ir kurioje pati sąmonė yra tik atsitiktinis bereikšmis dalykas. Ulro žemė – blogio teritorija, sąmonės tremties vieta. Kitapus – akimi aprėpiamas kraštovaizdis, artima ir jauki vieta, kurią simboliškai galima pavadinti Gimtine; joje visi atstumai tarp daiktų aiškūs, o reginčiojo žmogaus pulsas aidi pačiame pasaulio centre.

EN“Ziemia Ulro” [The Land of Ulro] could be considered the most important poetical treatise of Czesław Miłosz, in which the writer presents his spiritual biography. “Ziemia Ulro” contains three pronounced lines of thematic dimensions: cases and variants of understanding and misunderstanding; opposition of authenticity, sincerity, impulsiveness and self-control, rationality and discipline; the relationship of the essential, deep and significant with the superficial, banal and weightless. In Miłosz’s poetical world it is not communication that transfers knowledge, but silent knowledge emerges out of deep existential experience and becomes a condition for understanding. This non-verbal dimension of knowledge is one of the important topics of Miłosz’s works. Uniting knowledge is inherited. Its roots lie where personal memory is enwoven in the community memory, and the depths of myth are stirred by the swirls of history. The space of understanding closes at the symbolical boundary of this uniting knowledge. The main character of Miłosz’s treatise is the consciousness of a modern man, which constantly fluctuates between the two worlds, being unable to establish in any of them. Symbolical spaces are implied in both cases. On the one side there is endless space described by Newton’s laws, where it is impossible to find a stable point of reference and where consciousness is just a random insignificant thing. The land of Ulro is the territory of evil, the place of the exile of consciousness. On the other side, there is the scenery in sight, a close and cosy place that could be symbolically named a Homeland; all distances between things are clear and the pulse of the seeing man is heard in the centre of the world.

• Czeslawas Miloszas ir etninio neapsisprendimo projektas / Stanislovas Mostauskis. Tautinės mažumos Lietuvoje: virsmai ir atmintys / sudarytojas Aivaras Stepukonis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014. P. 72-83, 263.
• Nuotolis, istorinė atmintis ir Czesławo Miłoszo tapatybės paieškos / Sfanislovas Mostauskis. Kultūrologija. 2014, t. 19, p. 630-641, 682-683. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014. P. 630-641, 682-683.