Palei Lietuvos-Kalifornijos sieną: Czesławo Miłoszo poema Kur saulė teka ir kur leidžiasi

LTStraipsnio išeities taškas – Miłoszo ištarmė „Poezijos liudijime“, kad grynai eschatologinių tikslų požiūriu lenkiškoji poezija pralenkia amerikietiškąją. Tačiau tokį Miłoszo prielankumą „lenkiškumui“ komplikuoja jo paties poetinė praktika. Kaip pavyzdys straipsnyje aptariamas vienas stipriausių Miłoszo eschatologinių tekstų – epinė poema „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“. Poemoje mainosi ir vietomis keičiasi, hibridiškoje kalboje susikerta lenkiškumas, amerikietiškumas, istorija, gamta. Straipsnyje aptariama palimpsesto sąvoka ir poeto santykis su modernizmu, įvardinamas Miłoszo tikslas sukurti „talpesnę formą“ programiškai „negrynu“ rašymo stiliumi. Poema tuo pat metu yra ir romantinė savo aspiracijomis, ir modernistinė pasitelkiamais metodais. Joje jungiamos kelios kalbos (lenkų, lietuvių, lotynų, prancūzų, italų, graikų), išnašose pateikiami istoriniai, etnografiniai ir filologiniai komentarai (modernistų iš Byrono pasiskolinta priemonė), naudojami aptikti dokumentai (pvz. lingvistiškai mišrus inventorius „Liaudėje“), enciklopedijos straipsniai (ypač mėgstama Lietuvių enciklopedija), kiti poetiniai kūriniai, liturginiai ir bažnytiniai tekstai. Atpirktoji poemos žemė yra išskirtinai pliuralistinės hierarchijos erdvė: laiptus į Rojų ji stato iš įvairovės ir savitumo. Autoriaus nuomone, Miłoszo palimpsestinį idealą simbolizuoja Vilniaus knygynas – su rietuvėmis raštų, parašytų įvairiausiomis kalbomis ir abėcėlėmis. Tik rekonstruodamas Babelį jo lietuvišku istoriniu pavidalu, Miłoszas gali įsivaizduoti tokį žengimą į Dangų, kuris kartu reiškia sugrįžimą prie šaknų.