Adomo Mickevičiaus profiliai Czesławo Miłoszo kūryboje: tapatybių provokacija ir terapija

LTStraipsnyje aptariamas Czesławo Miłoszo ir Adomo Mickevičiaus santykis „literatūrinės genties“ gyvenimo (Ph. Maingeneau) ar „tradicijos ir individualaus talento“ ryšių (T. S. Eliot) sampratos kontekste, kuris liudija visą tokio pobūdžio reiškinių komplikuotumo, daugiasluoksniškumo mastą. Mickevičius Miłoszo kūryboje yra žodis šifras, nurodantis ir pagrindinius Miłoszo autorinės savimonės bei poetinės vaizduotės lygmenis, ir sunkiai pastebimus prieštaringus niuansus. Miłoszui Mickevičius buvo tokia tradicijos figūra, į kurią galima remtis, nepasiduodant paprastam sekimui ar elementariam atmetimui. Su Mickevičiaus „Baladžių ir romansų“ poetika Miłoszas siejo savo karo metų poezijos lūžį, posūkį link naratyviųjų poetinės kalbos formų, kaukės, polifonijos, svetimo balso poetikos. Mickevičiaus kūrinių citatos ir aliuzijos yra įaustos į daugybę Miłoszo poetinių tekstų; svarbūs Miloszo stambesnieji kūriniai – „naivioji“ poema Pasaulis (1943), romanas „Dolina Issy“ (1955), poema „Gdzie wschodzi słońce i kędy zapada“ (1974) – tyrėjų yra laikomi moderniais Mickevičiaus „Pono Tado“, iš dalies – „Vėlinių“ atitikmenimis ir skaitomi šiuose „lietuviškosios epopėjos“ bei metafizinės dramos kontekstuose. Mickevičius Miłoszui yra ne tik poetinė kalba ir poetinė meistrystė, Mickevičius yra ir poeto likimas, buvimo poetu modelis, kurį jaunystėje sąmoningai troško atkartoti. Mickevičius Miłoszo savimonėje iš pat pradžių iškyla kaip autorius be tinkamo paveldėtojo. Miłoszo tarpininkavimas Mickevičiui įvardintinas kaip recepcijos horizontų koregavimas, savita kultūrinės kritikos rūšis.

ENThe paper discusses the relationship of Czesław Miłosz and Adam Mickiewicz in the context of the concept of the life of “literary tribe” (Ph. Maingeneau) or the relationship of “tradition and individual talent” (T. S. Eliot), which testifies the full scale of complexity and multi-layered nature of such phenomena. In Miłosz’s works Mickiewicz is the cipher word that indicates the main levels of Miłosz’s original self-awareness and poetical imagination and hardly noticeable contradictory nuances. Mickiewicz for Miłosz was such a figure of tradition who could be relied upon, without submitting to simple following or elementary rejection. Miłosz related his breakthrough of war-time poetry and the turn towards narrative forms of poetical language, mask, polyphony and poetics of foreign voice to the poetics of Mickiewicz’s “Ballads and Romances”. The citations and allusions of Mickiewicz’s works are woven into many poetical texts by Miłosz; the important major works by Miłosz – the “naive” poem “The World” (1943), the novel “Dolina Issy” (1955), the poem “Gdzie wschodzi słońce i kędy zapada” (1974) – are considered by researchers to be modern equivalents of Mickiewicz’s “Pan Tadeusz” [Sir Thaddeus] and partially “Zaduszki” [All Souls’ Day] and are read in these contexts of the “Lithuanian epopee” and metaphysical drama. For Miłosz Mickiewicz is not only the poetical language and poetical mastery; he is the poet’s fate, the model of being a poet, which Miłosz consciously wanted to repeat in his youth. In Miłosz’s self-awareness Mickiewicz from the very start emerges as the author without a suitable successor. Miłosz’s intermediation for Mickiewicz is considered to be a correction of reception horizons, an original sort of cultural criticism.