Tarp Čerėjos ir Šetenių: vietos problema

LTČerėją ir Šetenius jungia du Lenkijos bei Lietuvos kultūrai svarbūs vardai – Oskaras Milašius ir Czesławas Miłoszas, kilę iš bendrų protėvių, tos pačios bajorų giminės palikuonys. Miłoszas nuo pat savo sąmoningo literatūrinio gyvenimo pradžios domėjosi Milašiumi, žavėjosi jo asmenybe. Visgi dar jaunas Miłoszas suvokė, kad Oskaro Milašiaus kelias yra tik jo kelias, jo paties – kitas. Miłoszas susitinka su Milašium ankstyvojoj jaunystėj, vėliau – grįžtamuoju judesiu, savo tolimojo giminaičio sąmonėje aptikdamas ir savosios žemės praradimo gėlą, dėl kurios susidarė stiprus prigimtosios vietos archetipo jutimas – ir poezijoje, ir prisiminimuose. Poetų pasaulėvokoje glūdi tėvynių kaip šaknų ieškojimo momentas, nors ir skirtingo stiprumo. Straipsnyje ryškinant vietos, kaip tėvyniškumo svarbą, pastebimas Milašiaus ir Miłoszo prigimtųjų vietų tipologinis panašumas – tai senas dvaras, sena, seniai įgyventa ir įsigyventa erdvė, vieta kaip pasaulis. Ypatingas „dabar“, kuris neatskiriamas nuo seniausių prisiminimų, „dabar ir čia“, atsiveria ir Miłoszo kalboje, pasakytoje Nobelio premijos gavimo proga. Pasirodo takas, mąstančiojo pažinimo aistra priartinantis prie Milašiaus ir jo klausimų. Straipsnio baigiamoji dalis skirta autorių susitikimams tekste ir Milašiaus dramai-misterijai Migelis Manjara, kurią Milašius parašė 1913 m.; Miłoszas tada žengė dar netvirtus savo gyvenimo žingsnius. Kaip tik šiai dramai buvo lemta tapti pirmuoju jo perskaitytu Milašiaus kūriniu, su kuriuo jį suartino gyvenimo, prasmės ieškojimų, klydimų, meilės, jos realaus praradimo ir mistinio amžinumo kontekstas.

ENČareja and Šeteniai connect two names relevant to Polish and Lithuanian culture: Oscar Milosz and Czesław Miłosz, the descendants of the same noble family. From the very start of his conscious literary life Miłosz was interested in Milosz and admired his personality. Yet, although young, Miłosz understood that the road of Milosz differed from his own road. Miłosz meets Milosz in his early youth and later, by a reversible motion, discovering the ache of loss of homeland in the conscience of his distant relative, which results in a strong feeling of the archetype of homeland both in poetry and memoirs. The worldview of the poets reveals the moment, though different, of searching for the homeland as for one’s roots. The paper points out the importance of the place as a homeland and observes the typological similarity of the birthplaces of Miłosz and Milosz – the old manor, the old space which was inhabited long ago, the place as the world. A special “now”, which is inseparable from the oldest memoirs, “now and here”, is also revealed in Miłosz’s speech delivered at the Nobel Prize award ceremony. There appears a path that makes us closer to Milosz and his issues through the passion for cognition of the thinker. The final part of the paper focuses on the meetings of the authors in the text and Milosz’s drama-mystery “Migelis Manjara” [Miguel Mañara], written in 1913; Miłosz was then a small child. Namely this drama became his first read work of Milosz, and he found the context of life, the search for meaning, delusions, love and its real loss as well as mystical eternity close to him.