Czesławas Miłoszas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija

LTLietuvos Didžioji Kunigaikštystė Czesławui Miłoszui buvo ta vieta, iš kurios jis žvelgė ir mąstė, kuria grindė savo moralinę laikyseną, kuria mėgino apibrėžti savo gyvenimą. Straipsnyje siekiama atsakyti, ką Miłoszui reiškė priklausyti Kunigaikštystės laikui ir erdvei. Kintančių formų Miłoszo Kunigaikštystei būdingas ypatingas santykis su laiku: laikas čia tarsi sustojęs, mito sustingdytas ir sykiu gyvas, tekantis, bet taip ir nepraeinantis – apimantis individualius skirtingų epochų ir asmenybių laikus. Rekonstruodamas krašto tikrovę, Miłoszas tapo tikslų psichologinį LDK paveldėtojo portretą, kuriame Lietuva iškyla kaip asmens egzistencijos dalis. Visų pirma, Kunigaikštystės žmogumi gimstama – būtinai Lietuvos bajorų šeimoje. Ryšys su protėviais Kunigaikštystės žmogui yra esminis, jo egzistenciją grindžiantis. Namų bibliotekoje Kunigaikštystės vaikas skaito Lietuvos romantikų kūrinius. Kunigaikštystė įvesdina jauną pilietį į tolerantišką ir gana demokratišką erdvę, kurioje vyrauja harmoningi žmonių santykiai, kur vienas kitą papildydami sugyvena skirtingų tautybių, kultūrų, tikėjimų ir luomų žmonės. Kunigaikštystės žmogumi tampama įgijus tradicinį humanitarinį išsilavinimą svarbiausiame Kunigaikštystės mieste. To miesto gimnazijoje kartu su kitais krašto bajorų vaikais, paveldėjusiais senose Lietuvos kronikose minimas pavardes, studijuojami tie patys, kaip protėvių, dalykai ir autoriai. Visgi paskutiniojo Kunigaikštystės piliečio portretas liktų neišbaigtas, nutylėjus tą skaudžią seno bajoro ironiją, su kuria jis stebėjo atsikūrusias lenkų ir lietuvių demokratijas.

ENThe Grand Duchy of Lithuania (GDL) for Czesław Miłosz was a place from which he looked and thought, on which he based his moral bearing and by which he attempted to define his life. The paper aims to answer what it was for Miłosz to belong to the time and space of the Duchy. Miłosz’s Duchy of alternating forms could be characterised by a peculiar relation with time: time as if has stopped, has been frozen by myth and at the same time alive and flowing yet not passing – covering individual periods of different epochs and personalities. When reconstructing the country’s reality, Miłosz paints an accurate psychological portrait of the GDL heir, in which Lithuania emerges as part of personal existence. First, one has to be born a man of the Duchy – necessarily in the family of Lithuanian noblemen. A connection with progenitors is essential for the man of the Duchy as it serves as a basis for his existence. A child of the Duchy reads the works of Lithuanian romanticists in the home library. The Duchy takes a young citizen to a tolerant and rather democratic space, in which harmonious human relations prevail and people of different nationality, culture, belief and social class live in concord complementing each other. One becomes a man of the Duchy after he acquires traditional education in arts in the most important city of the Duchy. In the high school of that city, together with other children of the country’s nobility who inherited the surnames mentioned in the old Lithuanian chronicles, he studies the same subject and authors as his progenitors. Still, the portrait of the last citizen of the Duchy would remain incomplete if the painful irony of the old nobleman with which he observes the restored Polish and Lithuanian democracies is ignored.